Dažniausios sportinių šunų traumos

Infinite Power knls FlameSportiniai šunys dažniausiai pažeidžiami pečių, riešų, klubo srityse, jiems dažnos minkštųjų audinių traumos. Traumų tipai skiriasi priklausomai nuo sporto šakos.

Sporto veiksniai, galintys prisidėti prie traumų:

  • Treniruočių/hendlingo technikos, pvz., 2-on, 2-off kontakto lavinimas;
  • Įrangos charakteristikos – įrenginiai, jų aukščiai;
  • Šuolio – nusileidimo kombinacijos (sukimosi momentas, abdukcija – galūnės atitraukimas nuo kūno vidurio plokštumos);
  • Paviršiai: Agility – purvas, nesuderinamas su sukibimu; Obedience – kilimėliai ant betono; lauko bandymuose – netolygūs žolės laukai;
  • Greitis, pertreniravimas, nuovargis, pernelyg dažnas dalyvavimas varžybose, kritimai, neteisingi nusileidimai;
  • Hiperekstensija, pertempimas, staigus stiprus susitraukimas, blogas lankstumas, apšilimo trūkumas;
  • Su šunimis susiję biomechaniniai veiksniai – milžiniškų veislių šunų didelis svoris, disbalansas tarp priekinių ir užpakalinių galūnių, uodegos ar raumenų jėgos disbalansas.

 Pėdų traumos

Pėdų traumos pakankamai dažnos. Tyrus karo ir naminius šunis, pastebėta, kad dažniausiai pažeidžiamos metakarpalinės padų sritys. Dauguma jų sugyja gretai ir su minimalia interverncija, tad šunis paprastai gydo šeimininkai – veterinratų prireikia tik tokiais atvejais kaip rimtesnės pjautinės žaizdos, kurias tenka susiūti. Gydant pėdų traumas, trumpalaikės komplikacijos, dėl kurių gijimo laikas pailgėja 12 dienų, pasireiškia beveik trečdaliui atvejų, tačiau ilgalaikių nepastebėta.   Gan „bjaurios“ durtinės žaizdos, kadangi gali sužaloti gilesnius sluoksnius ir net lemti sporto karjeros pabaigą. Gan dažnai pasitaiko nagų lūžimai, jų infekcijos, dermatitai, pirštų lūžiai. Sunkesni sužalojimai – sausgyslių, taip pat riešų srityje. Šios traumos atsiranda blogai „išimant“ posūkius, krentant iš didesnio aukščio, koją įstačius duobėn.

 Raumenų patempimai ir kontraktūros

Raumenų patempimai gan dažni tarp sportinių gyvūnų, gali sukelti šlubumą. Jei sužalojimas lengvas – atsigavimas greitas, tačiau fibrozės gali lemti pakartotines traumas ar kontraktūras. Priekinių galūnių srityje dažniausiai patempiami rombinis, ventralinis dantytasis, mažasis krūtinės, trigalvis žasto, dvigalvis žasto ir alkūninis lenkiamasis riešo raumenys, užpakalinių galūnių – didysis juosmens, tempiamasis plačiosios fascijos, siuvėjo, skiauterinis ir grakštusis raumenys.

Šunys – pagrindinė rūšis, kuriai būdingos kontraktūros. Aktyviems, dideliems vidutinio amžiaus šunims būdingos grakščiojo raumenų kontraktūros. Jų funkcijos normalios, tačiau būdinga trumpesnis žingsnis ir nelygi eisena .

 Korpuso traumos

Atsargiau reikėtų elgtis su veislėmis, linkusiomis į spondiloartropatiją, kaip bokseriai ar vokiečių aviganiai. Nugaros srityje gresia lubosakralinės srities sužalojimai.

 Priekinių galūnių traumos

Alkūnių srities traumos sporte gan retos, tai – išnirimai, raiščių plyšimai ir pan. Pečiai sužalojami dažniau, ypač per treniruotes, itin dažnai nuo šių sužalojimų kenčia Agility šunys. Dažnai pasitaiko žasto raumens tendonitas, kartais pečių sąnarių sužalojimai, nestabilumas dėl sąnarių ar raiščių silpnumo. Negydomos pečių srities traumos glai iššaukti lūžius, osteoartritą ar nuolatinį tos srities laisvumą. Riešo srityje pasitaiko hipersktensija, artritas.

 Užpakalinių galūnių traumos

Atskirai galima paminėti klubo sąnario displaziją, kuri, nors ir paplitusi, yra vystymosi liga, ir fizinė veikla vieniems šunims situaciją pagerina, o kitiems – pablogina. Nors sportinių šunų klubų bei kirkšnių traumos retos, jų priežiūrai taip pat gali prireikti reabilitacijos – risnojant klubus veikia 8 kartus didesnė jėga, negu kūno svoris, o sportuojant apkrovos gali dar labiau padidėti. Taip pat užpakalinėje dalyje pastebimi klubo srities osteoartritas, kelio, čiurnų traumos. Sportiniams šunims taip pat pasitaiko grakščiojo raumens miopatijos bei kontraktūros, klubinio juosmens raumens traumos, priekinių kryžminių raiščių plyšimai, girnelės tendonitas ir t.t.

 Specifinių sportų traumos

Tam tikros traumų rūšys yra regioninės ir priklauso nuo to, kokios sporto šakos dažniausios tam tikrose srityse. Pvz., JAV pietinėje dalyje dažni lauko ir medžioklės bandymai, vidurinėje dalyje bei Aliaskoje populiarūs kinkiniai, o Didžiųjų Ežerų regione pirmauja Agility .

 Flyball

Flyball svarbu greitis ir gebėjimas šokinėti. Šio sporto esmė – keturios kliūtys pastatomos tiesia linija, kurios gale – dėžė su kamuoliuku. Šuo įveikia kliūtis, paliečia dėžę, paima kamuoliuką ir jį parneša vėl įveikdamas visas kliūtis. Paprastai Flyball šunų šlubavimas pastebimas priekinės kojos ir peties srityse. Rizikos faktoriai – šuns svoris, dėžės tipas, bėgimas ant guminio pagrindo, pasikartojančios treniruotės, apimančios tik pilnus bėgimus, varžybų dažnumas, „pagrindinės“ kojos neapsaugojimas, apšilimo trūkumas. Žalą sukelti gali ir tam tikri įprasto gyvenimo ritmo pasikeitimai.

7 proc. flyball šunų patiria kokias nors pridėtinių pirštų traumas, tačiau lyginant su bėgimų skaičiumi, tai mažas procentas.

Daug pavojaus sukelia energingas šokimas ant dėžės. Pribėgdamas prie dėžutės, šuo trenkia į ją priekinėmis kojomis, tad padidėja stresas šiai sričiai. Dėžutę šuo spaus visada ta pačia kryptimi – pirmaus arba dešinė, arba kairė. Streso sukelti sužalojimai santykinai būna nedideli, paplitę riešo ir čiurnų srityje. Šios traumos gali būti pastebimos jau ankstyvoje karjeros pradžioje ir kartais primena visada ta pačia kryptimi bėgančių greihaundų sužalojimus. 

 Agility

Agility šunys, bėgdami dideliu greičiu, įveikinėja įvairias kliūtis bei atlieka staigius posūkius. Vikrumo varžybų dalyviai dirba ant lygių paviršių, tačiau jiems tenka susidurti su ilgais ir aukštais šuoliais bei „trikampiais“. Šie šunys visada nusileidžia ant tos pačios galūnės, tad kažkuri koja patiria didesnį poveikį – galimos lėtinės dominuojančios kojos traumos.

Agility šunis veikiantys rizikos veiksniai – sąlytis su įranga, patirtis, mityba ir papildai, treniruotės, apšilimo technika, dalyvavimas kituose sportuose (kaip Flyball), veislė, lytis ir amžius. Dažniausiai susižaloja populiariausi Agility varžybų dalyviai borderkoliai, po jų seka australų aviganiai ir šelčiai. Traumos itin susijusios su šuns amžiumi – kuo vyresnis šuo, tuo didesnė jų tikimybė. Prieš treniruotę darant specifinį apšilimą, traumų rizika sumažėja. Pastebėta ir taip, kad gaunantys ėdalo, turinčio gliukozamino bei chondroitino ir priešuždegiminių papildų šunys nuo traumų kenčia rečiau.

Agility sporte vyrauja minkštųjų audinių traumos kaip patempimai, plyšimai, sumušimai, įpjovimai. Dažniausia traumų rūšis – patempimai. Dažniausiai Agility sportininkai kenčia nuo traumų priekinių galūnių (ypač pečių) ir nugaros srityse. Rečiau sužalojami klubai, kelių sąnariai, riešai ir pirštai. Į pirštų traumas paprastai kreipiama mažai dėmesio, nors neretai jas lydi dalinė ar pilna piršto amputacija . Tarp Agility šunų gan paplitusios klubinio juosmens raumens srities traumos (paprastai – nedideli ūminiai patempimai) siejamos su pasikartojančiu tai sričiai tenkančiu stresu.

Dažniausiai šunys traumas patiria kontakto su kliūtimi metu. Už pečių ir nugaros sužalojimus paprastai „atsako“ tokio kliūtis kaip „trikampis“ arba „piramidė“, barjerai ir buomas. Dažniausios nekontaktinių traumų priežastys – paslydimas, pertreniravimas, intensyvios intervalinės treniruotės, raumenų pusiausvyros nebuvimas, nepakankamos pertraukos poilsiui, nuovargis, blogas lankstumas, apšilimo trūkumas. Nors pernelyg intensyvus krūvis traumų riziką didina, tačiau augant šuns ir hendlerio patirčiai rizika mažėja .

 Medžiokliniai šunys

Didžiojoje Britanijoje atlikus tyrimą, kuriame dalyvavo daugiau kaip 1300 medžioklinių šunų ir retriverių, paaiškėjo, kad veterinarų prireikė 47 proc. keturkojų. Ketvirtadalis šunų sužaloti medžioklės sezono metu. Dauguma traumų laikomos menkomis – kojų, raumenų bei kaulų sužalojimai. Daugeliu atvejų medžiokliniai šunys su šlubavimą sukėlusiais patempimais pas veterinarus nesilanko, pečių ar alkūnių sužalojimai gydomi savarankiškai, tad daug problemų tampa  lėtinėmis, taip paveikdamos šuns darbinės veiklos trukmę. Rečiau pasitaiko krūtinės ląstos, pilvo ir galvos odos sužalojimai ir pradūrimai. Pastarosios traumos sulaukia daugiau dėmesio dėl svetimkūnių ir infekcijų grėsmės.

 Sprinteriai

Harpyia pit bullPaprastai sprinto šunys bėga kietu paviršiumi ir visada ta pačia kryptimi (prieš laikrodžio rodyklę) apvaliu arba ovaliu taku. Dėl šios priežastiems jiems būdingi pasikartojančio streso sukelti lūžiai.  Kadangi greihaundų raumenys dideli, jų jungtys su kaulais bei sausgyslėmis palyginti trumpos, kas gali lemti sausgyslių ir raiščių sužalojimus.

1984 – 1990 m. tyrimo duomenimis, bendras lenktyninių šunų traumų santykis – 0,2 proc. Traumų rizika didėja aukštesnio lygio varžybose – tikėtina, kad tai susiję su šunų išvystomu didesniu greičiu. Svarbu ir nubėgamas atstumas – daugiausia traumų patiriama lenktynių pradžioje bėgant pirmuosius 300 m. Aplinkos temperatūra, šuns svoris, bėgimų skaičius susižalojimams didelės įtakos neturi. Svarbiausi rizikos veiksniai – greitis, tako ilgis ir jo suprojektavimas. 

Dažniausiai greihaundai kenčia nuo užpakalinių galūnių traumų – lūžių ir dislokacijų, taip pat dėl grakščiojo ir tempiamojo plačiosios fascijos raumenų patempimų/plyšimų. Kitos problemos – širdies sustojimas, traukuliai, kolapsas prieš bėgimą ar po jo, nugaros paralyžius, uodegos sužalojimai, kraujuojantys pirštai, akių sužalojimai, durtinės žaizdos, kaklo lūžiai. Dažniausios traumos ištinka šunims atsimušus vienas į kitą, nugriuvus ar atsitrenkus į apsaugines sieneles .

 Ilgų distancijų kinkinių šunys

Ilgų distancijų kinkinių varžybose dalyvaujantys šunys patiria didelę psichofizinę apkrovą, nepakankamai miega/ilsisi, sunaudoja daugiau energijos negu gauna su maistu, jiems būdinga diarėja. Nors nesunkios traumos ir nedidelės infekcijos dažnas dalykas, šie šunys retai patiria gyvybei pavojingus sužalojimus ar infekcijas.

Ištvermės šunų pasaulyje diarėja labai paplitusi, tačiau pagrindinės jos priežastys vis dar sunkiai suprantamos. Jiems būdingas didelis viduriavimas ir hematochezija, tai nesusiję su įprastais enteropatogenais. Tikėtina, kad tai – ilgalaikių fizinių pratimų poveikis virškinimo traktui. 

Tiriant maratoninkų sužalojimus, dėl kurių teko nutraukti bėgimą, dažniausiai pasitaikė ortopedinės traumos (50,6 proc.) – ypač priekinių galūnių srityse (43,3 proc.). Ortopedinės traumos, ypač pečių ir riešo, dažnos maratono lenktynėse. Rizika daugiausia susijusiu su greičiu ir mažėja augant šunų amžiui. Riešo traumos siejamos su didesniu atstumu.

 Weight Pulling`o šunys

Tinkamai kondicionuotam Weight Pullingo šuniui traumų tikimybė tiek treniruotėse, tiek varžybų metu – minimali. Šiame sporte nėra staigių posūkių, kliūčių ar bėgimo, tad Weight Pullingas laikomas saugiu sportu.

Dažniausios Weight Pullingo šunų traumos – tempimo metu sužaloti nagai. Egzistuoja priekinio kryžminio raiščio plyšimo tikimybė, ypač jei sunkius svorius tempia neapšilęs bei nekondicionuotas šuo. Tikėtina, kad svorį bandantys išdaužyti, šokinėjantys šunys (paprastai tai būdinga su jauku treniruojamiems gyvūnams), net jei tempia mažesnius svorius, turi didesnę traumų riziką. Sunkių svorių nerekomenduojama duoti tempti jauniems, seniems ir nekondicionuotiems šunims.

Kadangi šunys tempimo metu patiria dideles apkrovas, būtina naudoti tinkamą inventorių. Pvz., jei svorio „spaudimo“ taškas petnešose atsiduria nugaros centre, tai gali sukelti šios srities traumas. Paprastai taip atsitinka, kai kinkinių sportui naudojamos petnešos pasitelkiamos šunų jėgos sportui – dirbant su dideliais, žeme velkamais svoriais jos sukuria per daug apkrovos nugarai, klubams ir užpakalinėms kojoms.

Ar Weight Pullingo šunys karjeros pabaigoje dažniau kenčia nuo sąnarių problemų – sunku pasakyti, tačiau dauguma šunų, netgi ruoštų nuo mažų dienų, be problemų varžosi iki 7 – 10 metų amžiaus, sportinė veikla paprastai nutraukiama dėl sumažėjusios jėgos ar suprastėjusios ištvermės.

000webhost logo