Šuns reabilitacija po traumos

Terapinių pratimų metu dažniausiai naudojami veiksmai – svorio perkėlimas ir pusiausvyros darbas, tiksliniai pratimai juosmeniui, lipimas laiptais, sėst – stot, bėgtakis, šokiai, cavaletti, kontroliuojami žaidimai su kamuolio atnešimu ar TOW, povandeninis bėgtakis ir plaukimas. Kuriant pratimų protokolą svarbu nustatyti problemas ir apribojimus, galimus dėl chirurginės procedūros, konkrečios raumenų grupės skausmo ar silpnumo, sąnarių apribojimų, paciento fizinio pasiruošimo ir motyvacijos. Treniruočių metu reikia įvertinti reabilitacijos metu atsirandančias adaptacijas ir nustatyti atitinkamą progreso greitį. Pratimai namuose turi būti reguliariai stebimi, siekiant užtikrinti, kad būtų laikomasi tinkamos technikos .

 Vandens terapija (hidroterapija)

Vandens terapija – vandens terapinių savybių panaudojimas vystant šuns jėgą, ROM ir ištvermę, tuo pačiu sumažinant sužalojimų riziką. Hidroterapija mažina skausmą, edemą ir skysčių kaupimąsi, gerina raumenų masę ir jėgą, gerina ROM,  ištvermę, svorio kritimą. Tinka esant ortopediniams, neurologiniams sutrikimams, raumenų atrofijai, sumažėjusiai sąnarių funkcijai ir ROM. Taikoma po lūžių, kryžminio raiščio plyšimo, viso klubo osteotomijos, tarpslankstelinių diskų ligos, fibrokartilaginės embolijos, artrito.

Šiltas vanduo ramina, mažina skausmo suvokimą, gali skatinti šunį labiau stengtis ir dirbti ilgiau. Dėl hidrostatinio slėgio mažėja edemos ir patinimai. Taip pat vanduo naudojamas siekiant keisti apkrovas sąnariams ir kaulams. Dėl plūdrumo sumažėjus šuns kūno masei, šuo mokosi judėti natūralesniu aliūru ir jaučiasi komfortabiliau. Papildoma vandens terapijos funkcija – formuojamas atsparumas, padedantis stiprinti silpnus raumenis ir gerinti ištvermę.

Povandeninis bėgtakis – unikalus įrankis, kadangi jame galima keisti vandens gylį taip didinant ar mažinant svorį, kurį teks atlaikyti kaulams ir sąnariams, keisti treniruotės greitį, reguliuoti vandens temperatūrą. Vaikščiojimas ir bėgimas povandeniniu bėgtakiu užtikrina įprastus sąnarių lenkimo – tiesimo judesius su mažesne atatranka. Padidėjusi temperatūra skatina medžiagų apykaitą, atpalaiduoja įtemptus raumenis, padeda mažinti skausmą, didina minkštųjų audinių lankstumą. Iš pradžių dauguma šunų toleruoja tik 2 – 5 minutes 1 – 2 kartus per savaitę. Tikslas – dirbti 10 – 20 min. Dėl skirtingos povandeninio bėgtakio kinetikos, pacientui, lyginant su ėjimu ar plaukimu, šie treniruokliai gali būti naudingesni. Toks ėjimas labiau skatina normalų ėjimą nei plaukimas.

Plaukimas – puikus pratimas širdies ir kraujagyslių sistemai. Plaukimo metu šuo negali ištiesti kelio ar klubo sąnarių. Neturint povandeninio bėgtakio, šuo gali vaikščioti didelėje vonioje. Baseinas ar tvenkinys taip pat tinka ėjimo ir plaukimo pratimams.

 ROM, PROM, AROM

Sąnarių judesiai – esminis gyvenimo ir judėjimo aspektas. Optimaliai lokomocijai ir kasdieniam aktyvumui reikia pakankamų sąnarių, raumenų, sausgyslių, fascijų ir odos judesių. Šių organų judėjimą gali neigiamai paveikti sužalojimai, operacijos, ūminės bei lėtinės ligos. Sąnarių judesiai laikinai ar visiems laikams gali būti prarasti. Judesių diapazonas (ROM) ir tempimo pratimai daro teigiamą įtaką audinių judėjimui ir gali užkirsti kelią sužalojimams ateityje. Judesių diapazono ir tempimo pratimai naudojami gyvūnų reabilitacijos programose siekiant išlaikyti ar pagerinti raumenų ir kaulų audinių bei odos judesius .

Kai kurios nors srities ROM pažeisti, kūnas tai natūraliai kompensuoja judesių amplitudes didindamas kitame segmente. Taigi, vieno segmento hipomobilumas sukelia pernelyg didelį mobilumą kitame. Hipermobilumą gali lydėti nenormalus lokalizuota stresas, skausmas ir laisvumas.

Normalūs ROM tarp veislių skiriasi ir ya veikiami amžiaus bei kitų veiksnių. Šunų populiacijai nustatytos vidutinės ROM normos. Dėl sąnarių judesių praradimo sąnarių judesius reikia vertinti naudojant goniometrą. Nedidelis sąnarių judesių laipsnio praradimas greičiausiai neturės įtakos galūnių funkcijoms, tačiau stiprus ROM sumažėjimas neleis šokinėti, lipti laiptais ir t.t.

PROM – pasyvus judesio diapazonas, naudojamas kaip vertinimo priemonė ir gydymo technika. Tai pasyvus osteokinezinis kaulų segmentų judėjimas aplink sąnario ašį, kurį atlieka terapeutas. Pacientas čia tiesiogiai nedalyvauja, jo raumenų susitraukimo nėra. Paprastai PROM kiek didesnis negu aktyvus judesių diapazonas AROM. PROM – puiki sąnarių ir raumenų kontraktūrų prevencija, turinti analgezinį poveikį, didinti kraujo ir limfos tekėjimą bei sinovijos skysčio gamybą. Ūmiose reabilitacijos fazėse PROM padeda sumažinti sąnario degeneracijos procesus ir raumenų kontraktūros, tačiau netinka raumenų atrofijos prevencijai ar jėgos bei ištvermės vystymui..

PROM dažniausiai taikomi po chirurginių operacijų ir galūnių minkštųjų audinių traumų, kai galūnė negali aktyviai nešti svorio. Taip pat jie taikomi paralyžiuotiems gyvūnams. Tinka visiškai praradus ROM, po kryžminio raiščio operacijų, sergant klubo ar pečių ligomis, po lūžių, distalinio šlaunikaulio fizių lūžių jauniems gyvūnams.

Po operacijų PROM turi būti tikrinamas visiems gyvūnams, jis itin svarbus nesubrendusiems šunims (ypač po šlaunikaulio lūžių), po sunkių traumų (ypač alkūnės ar riešo), gyvūnams, kurie galūnių nenaudoja aktyviai. Šiais atvejais judesiai aiškiai dokumentuojami ir dažnai vertinami pakartotinai – kasdien jei problema greitai progresuoja, arba kas savaitę.

 Tempimo pratimai

Tempimo pratimai – veiksmingas būdas didinti lankstumą ir kontroliuoti jėgos taikymą be tikro judesio atsiradimo. Šie pratimai gerina minkštųjų audinių tamprumą. Po ilgo neveiksmingumo laiko raiščiai, raumenys, sausgyslės ir fascijos būna „kieti“, „sustingę“, silpniau toleruojantys staigų tempimą. Toks audinys prasčiau absorbuoja smūgius, yra linkęs plyšti ar trūkinėti. Pvz., dažniausia priekinio kryžminio raiščio plyšimo priežastis – energinga veiklą, iki kurios buvo ilgas neveiklumo laikotarpis .

Tempimo pratimai – esminis aspektas sąnarių kontraktūrų ir miopatijų valdyme. Tempimo programos taikomos pacientams, kuriems trūksta funkciniu požiūriu reikalingų sąnarių judesių. Tempimo programos veiksmingesnės poūminiu periodu (1 – 3 sav. po operacijos ar traumos) lyginant su lėtiniu periodu (daugiau kaip 3 sav. po traumos). Programa pradedama išnykus ūmiai uždegiminei fazei – savaitę po traumos ar operacijos. Tempimas dažniausiai atliekamas be sedacijos, tačiau retais atvejais jos gali prireikti .

Sportiniams šunims taip pat taikomi tempimo pratimai, nors ir menkai žinoma apie optimalius tempimo parametrus bei jų poveikį darbingumui ar traumoms. Paprastai šie pratimai atliekami prieš pratimus, kadangi jų poveikis sąnarių judesiams trumpalaikis (6 min.). Apšilimas nereiškia, kad raumenys bus ne tokie standūs ar pailgės – tai nulemia tik tempimo toleranciją. 

 Masažas

Minkštųjų audinių mobilizavimas, arba masažas – sistemingas rankinio spaudimo ir judesių naudojimas, nutaikytas į odą, sausgysles, raiščius, fascijas ir raumenis. Nuo 1800 m. jis naudojamas medicinos reikmėms, tačiau jo vertė nėra gerai dokumentuota. Manoma, kad masažas gerina kraujotaką, mažina patinimą, didina audinių išsiplėtimą, mažina adhezijas, didina randų mobilumą, šalina trigerio taškus, skatina raiščių ir sausgyslių gijimą, didina ROM, mažina skausmą, mažina raumenų spazmus, lengvina ar slopina neuroraumeninę veiklą. Šios metodikos taikymas turi būti kruopštus ir metodiškas, remtis aiškiais specifiniais gydymo tikslais pagal iš anksto nustatytą planą, kaip išspręsti patologinę būklę. Masažo technikos pasirinkimas priklauso nuo gydymo tikslų, raumenų, raiščių ar fascijų dydžio ir formos, patologinės audinio būklės.

Masažas prieš ištvermės pratimus gali sumažinti kreatino fosfokinazės išsiskyrimo laipsnį, tačiau negali sumažinti pratimų sukelto raumenų pažeidimo sunkumo. Nors masažas gali padėti sumažinti raumenų skausmą, daugelis tyrimų įrodė, kad nėra ryšio tarp skausmo ir faktinių raumenų funkcijų. Fiziologinis kojų masažo efekto poveikis, lyginant su pasyviu atsigavimu po labai intensyvių treniruočių, nebuvo išmatuotas. Tai reiškia, kad nors raumenis gali skaudėti, tai netrukdys jų gebėjimui dirbti.

 Propriocepcija

Propriocepcija – gebėjimas jausti įvairių kūno dalių (įskaitant galvą, pėdas, ir kojas) erdvinę orientaciją, kad atitinkamai būtų galima koreguoti judesius. Po traumų ar operacijų šis pojūtis sumažėja, dėl ko pakinta ir neuromotorinė kontrolė. Propriocepcijos pratimai padeda išvengti atkryčio ir antrinės disfunkcijos. 

Mechanoreceptoriai – tai sąnarių, odos ir raumenų recepotoriai, esantys jungiamajame audinyje. Iš sąnarių mechanoreceptorių didžiausi yra šalia raumens ir sausgyslės susijungimo esantys Golgi, priimantys impulsus apie raumens įtempimą, lėtai reaguojantys į dirgiklius ir aktyvūs tik dinaminės sąveikos metu. Vidinėje ausyje esančių sensorinių neuronų teikiama informacija praneša apie judėjimą ir orientaciją, o ruožas raumenyse esančių  suteikia informacijos apie kūno pozicijas. Odos receptoriai transformuoja mechaninio dirginimo energiją į nervinius impulsus, kurie sklinda į centrinę nervų sistemą. Jie inicijuoja refleksinius atsakus – pvz., pasišalinimo refleksą reaguojant į potencialiai kenksmingus dirgiklius.

Propriocepcijos sistema veikia taip – informacija iš mechanoreceptorių prisideda prie sąmoningų pojūčių, pilnos ir segmentinės pozicijos. Žinutės iš receptorių siunčiamos iki stuburo ir skaitomos bei interpretuojamos smegenyse, todėl šuo atlieka koordinuotus judesius, tokius kaip nusileidimas po šuolio, lipimas per šiukšles, arba objekto suvokimas žandikauliais. Dinaminis sąnario stabilumas – neuroraumeninės kontrolės ir propriocepcijos rezultatas, o kūno pozicijos kontrolei reikia vizualinių, vestibuliarinių ir propriocepcinių jutimų integracijos. Bet koks mechanoreceptorių sutrikimas, turintis įtakos popriocepcijai, gali neigiamai paveikti dinaminį sąnario stabilumą ir laikyseną.

Kaip ir visus nervus, prorpiocepciją valdančius taip pat galima išlavinti. Kitais žodžiais, galima sustiprinti jungtis tarp neuronų ir padidinti jų sinapsių skaičių. Šunys gali pagerinti savo prorpiocepcinius gebėjimus, taip sumažindami traumų tikimybę ir pagerindami gebėjimą be nuovargio ilgiau vykdyti sudėtingas užduotis. Sveikiems sportiniams šunims aukštas propriocepcijos lygis stiprina nervų ir raumenų kontrolę bei funkcinį sąnarių stabilumą, taip sumažindamas sužalojimų riziką. Sužeistiems pacientams šios srities treniruotės svarbios siekiant išvengti pakartotinių sužalojimų. Žmonių sporto medicinoje įrodyta, kad keletas propriocepcijos treniruočių sumažina traumų skaičių.

 Sprogstamieji intervaliniai pratimai

Greičio pratimai svarbūs paskutinėse pratimų programos fazėse, jie negalimi kol audiniai tinkamai nesugijo ir neišvystyta tinkama raumenų jėga bei ištvermė – kitaip gali grėsti trauma.  Didėjant greičiui ar pagreičiui didėja ir apkrovos galūnėms. Tapimas greitesniu reiškia didesnę jėgą ir naujų traumų atsiradimo riziką. Dėl to greičio pratimai galimi tik perėjus visą reabilitacijos procesą nuo lėtų pasivaikščiojimų. Risčia, bėgimas ir darbas bėgtakiu – būdai greičiui padidinti. Čia taikomas intervalinis arba „piramidinis“mokymas.

Pliometriniai pratimai atliekami greitai, iš ištempto raumens būsenos, t.y. iš statinės padėties. Jie panašūs į balistinius, tačiau pliometriniuose pratimuose reikia mažiau jėgos ir juose dideliu greičiu atliekama daugiau pakartojimų. Pliometrika žymiai padidina raumenų jėgą. Daugumai šunų pliometrines treniruotes planuoti sunku .

 Ištvermės darbas

Ėjimas, bėgimas, plaukimas naudojami pacientams, kurių darbe reikia ilgos trukmės bėgimo ar risčios. Tikslas – padidinti treniruočių trukmę ir intensyvumą gerėjant paciento fizinei būklei. Ištvermės pratimų dėka didėja aerobinis pajėgumas, o ne raumens skaidulų diametras. Ilgalaikis fizinis krūvis gali būti pagrindinis svorio mažinimo komponentas siekiant išvengti raumenų masės mažėjimo dėl kalorijų ribojimo.

Norint nustatyti treniruočių intensyvumą, reikia pasikliauti širdies rimtu ir laktato suvartojimu. Širdies dažnis ŠD gali būti naudojamas vertinant VO2 ir taip pat mokymo programose, siekiant įvertinti atlikto fizinio krūvio intensyvumą. Optimalus metodas – iš pradžių nustatyti ŠDmax, ŠDmax nepadidėja treniruočių metu, tad tas pats rodmuo naudojamas visada .

 Jėgos lavinimo pratimai

Jėgos pratimai atliekami maksimaliai ar beveik maksimaliais susitraukiant raumenims, su palyginti nedaug kartojimų, dėl kurių laikui bėgant galima raumenų hipertrofija. 

Skeleto raumenims būdinga daug prisitaikymo reakcijų, šie pokyčiai – lėti. Žirgų tyrimų duomenimis, daugeliu atvejų skeleto raumenų adaptacijai prireikia 16 savaičių ir netreniruojant šios adaptacijos išsilaiko 12 sav. Padidėja aumenų skaidulų dydis, raumenų buferinė talpa, glikogeno koncentracija, o taikant labai intensyvias treniruotes pagerėja aerobinis deguonies tiekimas.

 

 

www.000webhost.com