Dar kartą apie sportinius šunis ir kūno svorį

Pripažinkime – šunys visiškai priklausomi nuo mūsų, tad ir jų dubenėlio turinys bei kiekis – žmogaus atsakomybė. Dažnas bandome „prisižiūrėti“ (bent prieš vasaros atostogas), o šunims kažkodėl sekasi prasčiau. Chris Zink visoje Šiaurės Amerikoje seminarų metu matė šimtus šunų ir, pasak jos, 35 proc. jų turėjo antsvorio, 20 proc. buvo pakankamai riebūs, kad tai keltų pavojų jų sveikatai. Įdomu tai, jog šie putlučiai buvo ne „sofinukai“ – deja, tie šunys aktyviai dalyvavo varžybose, nuo paklusnumo ar Agility iki grobio atnešimo testų. tai vyksta, nors sportiniam šuniui rekomenduojama palaikyti 3 – 4 taškus kūno kondicijos skalėje iš 9 (nuo „liesas“ iki „normalus“). Didesnį kūno riebalų kiekį turintys atletai dažniau kenčia nuo raumenų ir skeleto sistemos sutrikimų (paprastai minimi priekinių kryžminių raiščių plyšimai, ankstyvesnis artritas, degeneracinės stuburo ligos).

Kodėl tiek daug šunų, netgi dalyvaujančių sporte, turi antsvorį? Štai galimi atsakymai:

1) Šuo dalyvauja parodose. „Darbinis svoris“ nesuderinamas su laimėjimais ringe. Sunku suprasti, kodėl šunys, kurių netgi veislės standarte nurodoma, kad jie turi dirbti sunkiomis sąlygomis, parodose išstatomi aptekę riebalais. Niekam ne paslaptis, kad daug dalyvių šunis prieš parodas peni, o sporto varžyboms ruošiasi aktyviai mesdami svorį – tačiau tai ne visada pavyksta. Jeigu parodinė kondicija jums svarbiau, užmirškite įsitraukimą į rimtą sportą.

2 ) Suaugusiems šunims šeriama tiek pat, kiek augantiems. Tai dažna klaida. Paaugliams šunims reikia daugiau maisto. Bręstant jų metabolizmas lėtėja, o suaugusiems svorio palaikymui reikia mažiau pašarų.

3) Daug kas tiki, kad rekomenduojamos šėrimo normos, atspausdintos ant ėdalo pakuotės, yra nenuginčijama tiesa. Net aktyviam šuniui gali nereikėti tiek maisto, kiek rekomenduojama. Maisto reikia tiek, kad šuo turėtų normalią kūno masę. Dviem tos pačios veislės ir to paties dydžio šunims prireiks skirtingo kiekio pašaro.

4 ) Šuo kurį laiką gyvena ramiau, tačiau jam vis viena duodamas tas pats maisto kiekis. Ėdalo kiekį pritaikykite prie šuns aktyvumo lygio. Atsiminkit – butuose gyvenantys šunys žiemas paprastai leidžia ramiau.

5) Žmonės nemoka nustatyti tinkamos šuns kūno formos. Tai labai dažna problema. Pastebėta ir tai, kad šeimininkai nemoka objektyviai vertinti savo gyvūnų. Šunys skiriasi savo ūgiu, struktūra, raumenynu, tad jokia veislė neturi vieno „teisingo“ svorio. Greičiausias būdas nustatyti ar keturkojis nėra per storas – įvertinti riebalų storį ties paskutiniais šonkauliais. Šioje srityje šonkauliai randasi tiesiai po oda. Bet kokį poodinį riebalų kiekį lengva pajusti tarp odos ir šonkaulių. Paimkite didelį kiekį odos su nykščiu ir rodomuoju pirštu. Iškart pajusite riebalų sluoksnį. Sportinio šuns tas kiekis turi būti plonas it krepinis popierius. Tai gan patogus matavimo būdas. Aišku, yra kas pagalvos – „Aš nenoriu, kad mano šuo būtų toks liesas“. Tačiau prisiminkite atletus olimpinėse varžybose. Jei norite sportinio šuns, jo kūnas turi būti toks, kad jis galėtų ilgai varžytis ir išvengti traumų.

6) Savininkai kartais nerimauja, ar šuniui sumažinus ėdalo kiekį nepritrūks maistinių medžiagų. Premium ar suprepremium sausi maistai turi pakankamai maisto medžiagų. Dauguma atvejų storas šuo gauna per daug maisto ir jo kiekio sumažinimas pavojaus nesukels.

7) Žmonės nesugeba pasipriešinti liūdnam maisto prašančio šuns snukučiui. Jeigu kovą pralaimite – išbandykite trečdalį raciono pakeisti moliūgais ar kitomis nekaloringomis daržovėmis. Pvz., jei augintiniui duodavote 3 puodelis „sausiako“, vieną puodelį pakeiskite virtu moliūgu, kuris suteiks sotumo jausmą. Nepamirškite reguliarios mankštos. Pratimai ne tik padės numesti svorį, bet ir palaikys pageidautiną tinkamą raumenų masę.

8) „Veterinaras sakė, kad mano šuns svoris geras“. Tačiau ar žinojote, jog labai dažnai veterinarui perspėjus šuns šeimininką, kad augintinis sveria per daug… šeimininkas įsižeidžia ir renkasi kitą veterinarą. Atsiminkit – tokiame pasakyme gali nebūti nieko asmeniško ar nuoširdaus.
Na o pabaigai – įdomi istorija. Agility trenerė Julie Daniels su savo rotveilerių veislės kale Jessy pirma susirinko parodų titulus, tuomet įsitraukė į sportą. Kaip žinia, rotveileris nėra labai idealios struktūros kalbat apie Agility, tad Jessy nuo „parodinės kondicijos“ teko numesti beveik 10 kg. Tuo pačiu jos ūgis ties ketera sumažėjo beveik 4 cm. Jessy tuo metu tapo vienu garsiausių Agility dalyvaujančių „rotikų“ JAV ir sulaukusi 10 metų amžiaus vis dar varžėsi veteranų klasėje.

Paruošta pagal: Corpulent Canines: Why Are So Many Dogs Overweight? Chris Zink DVM PhD DACVP DACVSMR CCRT CVSMT CVA; Canine Sports Productions

www.000webhost.com