Pripažinkime – šunys visiškai priklausomi nuo mūsų, tad ir jų dubenėlio turinys bei kiekis – žmogaus atsakomybė. Dažnas bandome „prisižiūrėti“ (bent prieš vasaros atostogas), o šunims kažkodėl sekasi prasčiau. Chris Zink visoje Šiaurės Amerikoje seminarų metu matė šimtus šunų ir, pasak jos, 35 proc. jų turėjo antsvorio, 20 proc. buvo pakankamai riebūs, kad tai keltų pavojų jų sveikatai. Įdomu tai, jog šie putlučiai buvo ne „sofinukai“ – deja, tie šunys aktyviai dalyvavo varžybose, nuo paklusnumo ar Agility iki grobio atnešimo testų. tai vyksta, nors sportiniam šuniui rekomenduojama palaikyti 3 – 4 taškus kūno kondicijos skalėje iš 9 (nuo “liesas” iki “normalus”). Didesnį kūno riebalų kiekį turintys atletai dažniau kenčia nuo raumenų ir skeleto sistemos sutrikimų (paprastai minimi priekinių kryžminių raiščių plyšimai, ankstyvesnis artritas, degeneracinės stuburo ligos).
Kodėl tiek daug šunų, netgi dalyvaujančių sporte, turi antsvorį? Štai galimi atsakymai:
1) Šuo dalyvauja parodose. „Darbinis svoris“ nesuderinamas su laimėjimais ringe. Sunku suprasti, kodėl šunys, kurių netgi veislės standarte nurodoma, kad jie turi dirbti sunkiomis sąlygomis, parodose išstatomi aptekę riebalais. Niekam ne paslaptis, kad daug dalyvių šunis prieš parodas peni, o sporto varžyboms ruošiasi aktyviai mesdami svorį – tačiau tai ne visada pavyksta. Jeigu parodinė kondicija jums svarbiau, užmirškite įsitraukimą į rimtą sportą.
2 ) Suaugusiems šunims šeriama tiek pat, kiek augantiems. Tai dažna klaida. Paaugliams šunims reikia daugiau maisto. Bręstant jų metabolizmas lėtėja, o suaugusiems svorio palaikymui reikia mažiau pašarų.
3) Daug kas tiki, kad rekomenduojamos šėrimo normos, atspausdintos ant ėdalo pakuotės, yra nenuginčijama tiesa. Net aktyviam šuniui gali nereikėti tiek maisto, kiek rekomenduojama. Maisto reikia tiek, kad šuo turėtų normalią kūno masę. Dviem tos pačios veislės ir to paties dydžio šunims prireiks skirtingo kiekio pašaro.
4 ) Šuo kurį laiką gyvena ramiau, tačiau jam vis viena duodamas tas pats maisto kiekis. Ėdalo kiekį pritaikykite prie šuns aktyvumo lygio. Atsiminkit – butuose gyvenantys šunys žiemas paprastai leidžia ramiau.
5) Žmonės nemoka nustatyti tinkamos šuns kūno formos. Tai labai dažna problema. Pastebėta ir tai, kad šeimininkai nemoka objektyviai vertinti savo gyvūnų. Šunys skiriasi savo ūgiu, struktūra, raumenynu, tad jokia veislė neturi vieno „teisingo“ svorio. Greičiausias būdas nustatyti ar keturkojis nėra per storas – įvertinti riebalų storį ties paskutiniais šonkauliais. Šioje srityje šonkauliai randasi tiesiai po oda. Bet kokį poodinį riebalų kiekį lengva pajusti tarp odos ir šonkaulių. Paimkite didelį kiekį odos su nykščiu ir rodomuoju pirštu. Iškart pajusite riebalų sluoksnį. Sportinio šuns tas kiekis turi būti plonas it krepinis popierius. Tai gan patogus matavimo būdas. Aišku, yra kas pagalvos – „Aš nenoriu, kad mano šuo būtų toks liesas“. Tačiau prisiminkite atletus olimpinėse varžybose. Jei norite sportinio šuns, jo kūnas turi būti toks, kad jis galėtų ilgai varžytis ir išvengti traumų.
6) Savininkai kartais nerimauja, ar šuniui sumažinus ėdalo kiekį nepritrūks maistinių medžiagų. Premium ar suprepremium sausi maistai turi pakankamai maisto medžiagų. Dauguma atvejų storas šuo gauna per daug maisto ir jo kiekio sumažinimas pavojaus nesukels.
7) Žmonės nesugeba pasipriešinti liūdnam maisto prašančio šuns snukučiui. Jeigu kovą pralaimite – išbandykite trečdalį raciono pakeisti moliūgais ar kitomis nekaloringomis daržovėmis. Pvz., jei augintiniui duodavote 3 puodelis „sausiako“, vieną puodelį pakeiskite virtu moliūgu, kuris suteiks sotumo jausmą. Nepamirškite reguliarios mankštos. Pratimai ne tik padės numesti svorį, bet ir palaikys pageidautiną tinkamą raumenų masę.
8) „Veterinaras sakė, kad mano šuns svoris geras“. Tačiau ar žinojote, jog labai dažnai veterinarui perspėjus šuns šeimininką, kad augintinis sveria per daug… šeimininkas įsižeidžia ir renkasi kitą veterinarą. Atsiminkit – tokiame pasakyme gali nebūti nieko asmeniško ar nuoširdaus.
Na o pabaigai – įdomi istorija. Agility trenerė Julie Daniels su savo rotveilerių veislės kale Jessy pirma susirinko parodų titulus, tuomet įsitraukė į sportą. Kaip žinia, rotveileris nėra labai idealios struktūros kalbat apie Agility, tad Jessy nuo „parodinės kondicijos“ teko numesti beveik 10 kg. Tuo pačiu jos ūgis ties ketera sumažėjo beveik 4 cm. Jessy tuo metu tapo vienu garsiausių Agility dalyvaujančių „rotikų“ JAV ir sulaukusi 10 metų amžiaus vis dar varžėsi veteranų klasėje.
Paruošta pagal: Corpulent Canines: Why Are So Many Dogs Overweight? Chris Zink DVM PhD DACVP DACVSMR CCRT CVSMT CVA; Canine Sports Productions
Tinkamas sportinio šuns svoris
Dažniausiai jėgos sporte dalyvaujantys šunys yra liesi, antsvoris ar nutukimas tarp jų nėra paplitęs. Tačiau dabartinėje visuomenėje dauguma šunų laikomi kaip naminiai gyvūnai, o ne aktyvūs, dirbantys partneriai. Moksliniai tyrimai parodė, kad visiškai sėslūs gyvūnai suvartoja daugiau maisto ir priauga daugiau svorio, nei vidutinio fizinio aktyvumo gyvūnai. Laikoma, kad šuo turi antsvorio, kai jo kūno svoris 15 proc. didesnis už optimalų, o nutukusiu – kai jo svoris 30 proc. didesnis už idealų.
Skirtingose pasaulio dalyse antsvorio turinčių ir nutukusių šunų paplitimas svyruoja nuo 22 iki 59 proc., priklausomai nuo regiono ir tyrimo kriterijų. Pastaruosius 10 metų tyrėjai sutinka, kad bent 33 proc. šunų yra nutukę ar turi antsvorio ir kad jų daugėja. Pagal 11-oje Europos šalių atliktą tyrimą, 19,1 proc. šunų kenčia nuo antsvorio, o 48,8 % nuo nutukimo. Analizuojant Cruft parodos nuotraukas, nustatyta, kad 26 % dalyvių turi antsvorio. Remiantis 2018 m. Lietuvoje atlikto tyrimo duomenimis, 60,6 %. šunų turi antsvorio arba yra nutukę. Visų jų kūno įmitimo balo vidurkis – 3,6 balai 5-balėje sistemoje. Nustatyta, kad didžiausia traumų rizika šunims, kurių KMI 110 kg/m2. Įdomu, kad per maža kūno masė šunis kamuoja retai – per mažai sveriantys šunys sudaro vos 2,4 – 5,3 proc. populiacijos.
Šunų nutukimą skatinantys faktoriai skirstomi į tris kategorijas – genetinį, reprodukcinį ir priklausantį nuo žmogaus (racionas/pratimai). Nutukimo riziką didina per mažas fizinis aktyvumas, netinkamas šeimininko elgesys ir požiūris, paties šuns potraukis daugiau ėsti.
Išsivysčiusiose šalyse šunų nutukimas laikomas pagrindine sveikatos problema. Antsvorio turintys šunys dažniau kenčia nuo sąnarių ligų, kvėpavimo sutrikimų, tam tikrų vėžio rūšių, hipertenzijos, sumažėjusio šilumos toleravimo, padidėjusios anestezijos ir chirurginių operacijų komplikacijų rizikos. Nutukusiems šunims būdingi metabolinio sindromo komponentai, skatinantys su nutukimu susijusios širdies veiklos disfunkcijos išsivystymą. Lyginant su idealaus svorio šunimis, nutukusiems dažnesni širdies struktūros ir funkcijų pokyčiai, atsparumas insulinui, dislipidemija, hipoadiponektinemija, padidėjusi uždegiminių žymenų koncentracija. Polinkis sirgti klubo sąnario displazija koreliuoja su vidutiniu KMI kg/m2. Per didelis svoris ne tik neigiamai veikia gyvūno gyvenimo kokybę, tačiau ir sutrumpina jo gyvenimo trukmę. Tyrimo, analizavusio 1994 – 2015 m. surinktus duomenis apie 50 000 šunų, priklausančių 12 populiariausių veislių, gyvenimo trukmę, išvadose teigiama, kad antsvorio turintys keturkojai gyvena 2,5 metų trumpiau už turinčius normalią kūno masę. Kito tyrimo, atlikto su Labradoro retriveriais, išvados panašios – liesų šunų vidutinė gyvenimo trukmė ilgesnė beveik 2,5 metų, jiems vėliau išsivysto lėtinės ligos.
Nors sportuojančiam šuniui fizinė veikla bei tinkamai parinkta šėrimo strategija padeda išvengti nutukimo bei su juo susijusių sveikatos problemų, sportiniams šunims itin svarbu parinkti tinkamą kūno masę. Dažnai siekiama, kad sportu užsiimantys šunys ne tik nesvertų per daug, tačiau ir kad būtų lengvesni, negu priimtinas vidutinis jų svoris. Geros formos ir būklės šuo gerai jaučiasi psichologiškai ir gali atlikti jam paskirtą užduotį. Tyrimais įrodyta, kad rungtyse su šuolių elementais sunkesniems šunims bei tiems, kurių svorio ir aukščio santykis didesnis, traumų tikimybė išauga. Raumenų – skeleto sistemos sužalojimai šunų vikrumo varžybose dažnesni tarp didelių veislių (15 – 22 kg) atstovų – juos patiria 40 proc. šios svorio grupės šunų. Per didelis svoris, tuo labiau nutukimas sporte gali lemti blogą našumą, mieguistumą, sveikatos problemas. Tai itin aktualu šunims, dalyvaujantiems varžybose, kuriose reikia šokinėti. Šunys, kurie yra idealaus svorio ir geros kondicijos, greit atsigauna po nedidelių traumų. Sunkūs šunys, susidūrę su ta pačia traumuojančia situacija, dažniau kenčia nuo kryžminių raiščių plyšimų, kremzlių pažeidimų ar kaulų lūžių. Užsiimant su stambiais šunimis, svarbu išlaikyti juos kuo lieknesnius ir raumeningesnius, kad būtų galima išvengti traumų ir sumažinti organizmo nusidėvėjimą.
Yra keletas būdų šuns kūno formai (įmitimui) įvertinti, nė vienas jų nėra idealus. Egzistuoja trys pagrindiniai morfometrijos metodai:
• odos storio matavimas
• kūno būklės/kondicijos taškai. Tai subjektyvus, pusiau kiekybinis kūno sudėjimo vertinimo metodas, pagrįstas vaizdinėmis schemomis. Populiariausios – 5 arba 9 taškų sistemos, jos vertina vizualines ir apčiuopiamas charakteristikas (48). Deja, tokios sistemos neatsižvelgia į skirtingo sudėjimo šunis, o jomis remdamiesi šunų savininkai savo augintinių būklę vertina nepakankamai. Kai šuns įmitimą jie vertina maždaug 4.54 ± 1.13, veterinarai – 5.20 ± 1.20.
• matmentų vertinimas (kai atliekami kūno matavimai ir lyginami su svoriu). Populiariausias būdas – šuns svorio ir aukščio ties ketera lyginimas. Kaip ir žmonių KMI atveju, šis įrankis nepasako, ar šuo riebus, ar tik labai raumeningas.
Siekiant nustatyti sveiką šunų kūno masę, dažnai tiesiog pasitelkiami veislėms specifiniai svorio rangai, tačiau tokios gairės nėra gera pagalbinė priemonė bandant įvertinti kūno kondiciją pagal kūno kondicijos lenteles. Kūno būklė gali būti analizuojama ne tik gyvai, bet ir pagal nuotraukas, tačiau skirtingų vertintojų rezultatai skiriasi.
Dauguma sportinių šunų savininkų gerai žino savo gyvūnų įmitimą ir idealų svorį varžyboms. Tipiškai aktyviems šunims palaikoma 4 – 5 taškų 9-balėje sistemoje kūno kondicija. Esant šioms vertėms, šonkauliai lengvai apčiuopiami, akivaizdžiai matomas pilvas, iš šonų ir viršaus matomas juosmuo, gali būti jaučiami stuburo slanksteliai. Sprinto, laiko bandymų, medžioklinių šunų kūno kondicija gali būti ir 3 – 4 tšk. (iš 9). Šiuo atveju trumpaplaukių šunų šonkauliai gerai matomi, ryškios stuburo slankstelių keterinės dalys, matomi klubikaulių sparnai, tačiau su ryškiu tarp jų esančiu paralumbariniu raumeniu, kurio srityje galima identifikuoti slankstelių keterines dalis, tačiau jie nėra išsikišę. Sprinto ir tarpinės veiklos šunys (vieno seanso metu dirbantys 10 – 30 min.) turi būti liesi, kad idealiai atliktų savo užduotis, be to, varžybų metu jiems dažnai sumažinamas maisto kiekis. Ištvermės veikloje, kai įtempto ir ilgo fizinio krūvio metu tikimybė prarasti kūno masę didesnę, šunų įmitimas palaikomas 4 – 5 tšk. (9-balėje sistemoje), taip užkertant kelią dideliam svorio praradimui. Tokių šunų kaip dirbantys paieškoje kūno kondicija glai būti 4 – 7 tšk. (iš 9), tačiau, atsižvelgiant į sveikatos perspektyvas, daugumai dirbančių ar sportinių šunų idealiausia – 4 – 5 tšk. Tokia kondicija padeda išvengti nuovargio ir sveikatos problemų, susijusių su pernelyg dideliu kūno svoriu. Siekiant išvengti, kad ŠJS nedalyvautų išsekę šunys, dauguma organizacijų, tarp jų ir VšĮ „Stiprūs šunys“ yra apibrėžę tam tikras gaires, kada šuo bus per liesas. Galutinį sprendimą priima varžybų teisėjas, atsižvelgdamas į šuns sudėjimą ir tipą. Paprastai nepageidaujama, kad aiškiai matytųsi klubikauliai ar stuburas.
Sporte palyginti dažnai pasitelkiamas šuns svorio ir ūgio lyginimo metodas, kuris parodo ne tiek antsvorio buvimą ar nebuvimą, kiek galimas apkrovas, tenkančias tam tikroms kūno dalims. Labai retais atvejais šunų KMI vertinamas žmonėms analogišku kg/m2. Populiariausias būdas vertinti raumenų–skeleto sistemos patiriamam stresui – svorio ir aukščio santykis S:A. Šis būdas dažniausiai naudojamas amerikiečių, jie lygina svorį svarais ir aukštį ties ketera coliais. Tik vienas tyrimas naudojosi S:A santykiu europinėje matavimo sistemoje, tačiau nepateikė jokių gairių. S:A metodas padeda įvertinti streso kiekį, kurį šuns organizmas patiria bėgant, šokinėjant ir sukantis. Kuo sunkesnis šuo lyginant su aukščiu, tuo daugiau pastangų reikia judesiams atlikti ir daugiau streso bei apkrovų patiria skeleto–raumenų sistema, o kuo minėtas santykis mažesnis, tuo lengviau jam šokinėti.
Šunų, kurių S:A santykis yra 0,45 – 0,72 kg/cm (amerikiečių sistemoje – 2,5 – 4 lb/in), karjera bus trumpesnė negu tų, kurių santykis 0,18 – 0,45 kg/cm (amerikiečių sistemoje – 1 – 2,5 lb/in). Juos patariama treniruoti ir leisti varžytis ant neslidžių paviršių, esant dažnoms treniruotėms sumažinti kliūčių aukštį, o šuolių į aukštį mokinti taip, kad būtų atliekama kuo mažiau pakartojamų. Šunų, kurių svorio ir ūgio santykis didesnis negu 0,72 kg/cm (amerikiečių sistemoje – 4 lb/in), nerekomenduojama ruošti šuolių rungtims, o jei tai daroma, jie turėtų būti mokomi labai atsargiai, tik esant geram pagrindui ir galimybei minkštai nusileisti. Tinkamai parinkus S:A (tai galima padaryti koreguojant svorį gyvūno sveikatai nepavojingose ribose), galima šuniui ne tik sumažinti traumų riziką, bet ir padėti tobulėti kuriant tinkamą pasiruošimo programą ir suteikiant naujų perspektyvų dėl jo pastangų sporte.
