Apie svorio tempimą dažnai galvojama, kad tai primityvus sportas, kuriam pakanka minimalaus mokymo, maksimalios jėgos ir šuns pagyrimo. Tikima, kad jei su šunimi bus daug vaikščiojama, jis gaus pakankamai fizinės veiklos, atrodys įspūdingai ir tuo pačiu patemps sunkų vežimą. Deja, stiprus nemokytas šuo netemps net tuščio vežimėlio. Šia veikla reikia dirbti nuolat, tačiau nepersistengti – būtina sunkaus tempimo treniruotes derinti su aerobiniais užsiėmimais bei poilsiu.
Prieš treniruotes įsitikinkite, kad šuo sveikas. Apsilankykite pas veterinarą, patikrinkite jo klubų ir alkūnių sąnarius bei širdies būklę.
Niekad neleiskite šuniui dirbti ant cemento, plytelių ar asfalto. Visada – žolė, purvas ar kilimas.
Dauguma linkę labai skubėti ir pradeda principu „daugiau yra geriau“ – apie tinkamą svorio parinkimą nebūna nė kalbos. Treniruočių metu velkamas svoris turi augti pamažu, šuns negalima versti dirbti su kroviniu, su kuriuo jis negali susidoroti. Nedideli pakeitimai daromi tada, kai aiškiai matyti, jog svoris jau per mažas. Per daug „užkėlus“ svorį šuo atsisakys dirbti.
Treniruočių pradžioje šuniui tenka priprasti vien prie fakto, kad jam judant kažkas šliaužia iš paskos ir skleidžia garsus.
Jei svorio nepakanka, daugelis tai bando kompensuoti didindami atstumą, kas iš esmės nėra gerai. Žinoma, ištvermė būtina, nes kai kurių varžybų metu kartais tenka atlikti per 20 bandymų, tačiau svorio tempimo treniruočių ištvermės darbas nepakeis. Geriau padaryti 2 – 4 bandymus su ne tokiu dideliu svoriu, negu valandą vaikyti šunį.
Per savaitę rekomenduojamos 1 – 3 sunkių svorių tempimo treniruotės. Dažniausiai seansui užtenka 15 – 40 min.
Sunkiausia dalis – pajudinti krovinį, po to atsiranda inercija ir viskas einasi lengviau. Kartais pasibaigus inercijai ir kroviniui sustojus, šuniui gali pritrūkti atkaklumo judėti priekin. Taip atsitinka, kai šuo mokomas su vežimėliu, kurį sunku pajudinti iš vietos ar su pernelyg lengvu ilgą atstumą tempiamu svoriu… priežastys įvairios. Kai šuo dirba su daiktais, kurie nejuda iš inercijos, jis pripranta nuolat įveikti proceso metu nemažėjantį pasipriešinimą, nuolatinė apkrova jaučiama nuo pradžios iki pabaigos. Su taip apmokytu šunimi lengviau dalyvauti varžybose.
Dieną po treniruotės geriausia šuniui leisti ilsėtis. Be to, į savaitės „darbo planą“ įtraukite ir aerobines ištvermės treniruotes. Treniruotes rengti reikia pagal tam tikrą grafiką, jį susikurti teks patiems, atsižvelgiant į individualius šuns poreikius.
Ištvermės tempimas sudaro 1.5 – 3 km. Ištvermės pratimų metu velkamas svoris priklausomai nuo trenerių skiriasi, rekomenduojamas įvairus – nuo 25 iki 70 proc. šuns kūno masės.
KOKIE ŠUNYS GALI TEMPTI SVORIUS
Varžybose dalyvauti gali grynaveisliai šunys ir mišrūnai, nesvarbu kokio jie dydžio ir lyties – tik turi būti sveiki, neagresyvūs bei atitikti amžiaus reikalavimus. Vienos organizacijos leidžia varžytis bet kokių veislių šunims ir mišrūnams, kitose reikalaujama, kad mišrūnai būtų kastruoti, dar kitos leidžiasi dalyvauti tik jose registruotiems tam tikrų veislių šunims. Rujojančios kalės dalyvauti negali, kadangi blaško kitus šunis. Agresyvūs šunys diskvalifikuojami.
Dažnai skiriamos kelios skirtingos svorio klasės. Pasvėrus šunį, jei kažkiek yra „po kablelio“, dažnai rašoma mažesnėn pusėn (jei šuo sveria 30,9 kg – jo svoris gali būti žymimas kaip 30 kg).
Šiam sportui tinka ne tik dideli ir galingi šunys. Dalyvauti gali ir mažųjų veislių šuneliai. JAV dažniausiai varžosi malamutai, haskiai, rotveileriai ir pitbulterjerai, rečiau pasitaiko biglių, kokerspanielių ir mastifų, kartais varžybose „sušmėžuoja“ ir koks nors itin „dekoratyvus“ šunelis (kaip pvz. Kinų plikasis, seteris, buldogas…).
Kai kurios sporto rūšys turi palyginti aiškius reikalavimus, kokie šunys joms geriausiai tinka. Kiekvienai veiklai yra tam tikri treniravimo metodai, kuriantys unikalius fizinius poreikius. Paprastai vertinama šuns bendras kūno tipas, dubens ir priekinių galūnių struktūra.
Dar 1947 m. W. Sheldon išpopuliarino somatotipo (bendro kūno tipo) teoriją. Jis teorizavo, kad žmogaus kūną galima suskirstyti į kategorijas – somatotipus, pagrįstus individo aukščio ir svorio santykiu. Tie tipai yra ektromorfas, mezomorfas ir endomorfas. Panašus skirstymas galimas ir šunims:
• Ektomorfai. Jiems būdinga nedidelis kaulingumas, lyginant su ūgiu jie lengvi, apibūdinami kaip liekni ir ilgakojai, pasižymi ilgesniu žingsnio ilgiu, lengvai šokinėja, tinka sprintui ir šuoliams. Tipinės veislės – greihaundai, saliukiai, vipetai.
• Mezomorfai. Vidutinio dydžio, kaulingi, gerai išvystytais raumenimis. Dauguma šunų, kurių sporte reikalingas greitis ir vikrumas, yra mezomorfai. Tai auksaspalviai ir Labradoro retriveriai, borderkoliai, bigliai, australų aviganiai, amerikiečių Stafordšyro tejerai, Stafordšyro bulterjerai, belgų aviganiai.
• Endomorfai. Jie sunkūs, turi mažiau greičio ir vikrumo. Jiems priskiriami ir chondrodistrofiniai nykštukai trumpomis galūnėmis kaip Klamberio spanieliai ar taksai, nors šie šunys dažnai skiriami į kitą – anacholimorfinių – grupę bei stambiai sudėtos veislės kaip buldogai ar mopsai. Kai kurie tyrėjai stambesnio sudėjimo šunis kaip amerikiečių buldogai ar senbernarai taip pat priskiria endomorfams.
Šunų tipas vertinamas ir pagal cefalinį indeksą. Cefalinis arba kaukolės indeksas yra santykis tarp didžiausio kaukolės ilgio ir pločio:
• Brachicefaliniai šunys. Kaukolės ilgis trumpesnis už plotį, viršutinei ir šoninei kaukolės dalims būdinga apvali forma. Stafordšyro bulterjerai, rotveileriai, mopsai, amerikiečių Stafordšyro terjerai. Dauguma jų kilę iš veislių, naudotų kovoms ar griebimo darbui.
• Mezocefaliniai (mezaticefaliniai) šunys. Kaukolės ilgis ir plotis vienodi. Sibiro haskiai, Labradoro ir auksaspalviai retriveriai, belgų aviganiai, australų aviganiai, borderkoliai.
• Dolichocefaliniai šunys. Kaukolės ilgis didesni už plotį. Šie šunys dažniausiai specializuoti bėgti. Vipetai, dobermanai, greihaundai.
Analizuojant šešių šunų našumą standartizuotose svorio tempimo varžybose, pastebėta, kad brachicefaliniai šunys stipresni už dolichocefalinius net atsižvelgiant į kūno masės įtaką. Tikėtina, kad tai atspindi anatominius duomenis, kylančius dėl funkcinio kompromiso tarp jėgos ir ištvermės.
Manoma, kad didesnėms veislėms, sunkiems šunims geriau varžytis ne šuolių, o svorio tempimo rungtyse, kadangi šis sportas taip neapkrauna jų sąnarių. Nors svorius gali tempti dauguma šunų, turintiems trapius kaulus kaip italų levretės ši veikla taip pat nerekomenduojama. Analizuojant vežimėlius tempiančius arklius, nustatyta, kad svarbiausi svorio traukimui atrinktų gyvūnų kriterijai – stiprūs kaulai, vidutinis dydis ir jėga. Greičiausiai svorio tempui tinkamiausi vidutinio dydžio moezomorfinio sudėjimo šunys brachicefalinėmis galvomis, o šuolių rungtimis – mezomorfinio sudėjimo šunys mezocefalinėmis galvomis.
Skirtingose varžybose pirmauja skirtingų tipų ir sudėjimo šunys. Tai šiek tiek priklauso ne tik nuo tinkamiausio tipo atitinkamai veiklai, bet ir nuo regiono, jame paplitusių veislių. JAV šunų vikrumo varžybose varžybose populiariausi šelčiai, borderkoliai, australų aviganiai, auksaspalviai retriveriai, Pembroko korgiai, Džeko Raselo terjerai. Remiantis Crazy Foxes dresūros klubo duomenimis, Lietuvoje vikrumo varžybose dažniausiai dalyvauja borderkoliai, belgų aviganiai (malinua ir griunendaliai), šelčiai, Džeko Raselo ir Parsono Raselo tejerai, nykštukiniai pudeliai, Australijos kelpiai, australų aviganiai.
Kamuoliuko gaudymo varžybose varžybose populiariausi borderkoliai, mišrūnai, australų aviganiai, Labradoro retriveriai, Džeko Raselo terjerai, auksaspalviai retriveriai, šelčiai, doerbmanai, amerikiečių kokerspanieliai, vokiečių aviganiai.
Remiantis Latvijos klubo „Low Flying Dogs“ duomenimis, lėkščiasvydžio Europos Čempionate populiariausi buvo borderkoliai (52 proc.), australų aviganiai (11 proc.), mišrūnai (9 proc.). Iš kitų veislių šiame sporte dažnai dalyvauja malinua, kelpiai, pudeliai, vipetai, vokiečių aviganiai, mudžiai. Remiantis „Crazy Foxes“ klubo informacija, Lietuvoje lėkščiasvydžiu dažniausiai užsiima borderkoliai, australų aviganiai, belgų aviganiai (malinua), Parsono Raselo terjerai, Džeko Raselo terjerai, šelčiai, pitbulterjerai.
Nors Europoje vykstančiose šunų jėgos sporto varžybose galima sutikti mažiausiai 27 veislių atstovus ar jų mišrūnus, populiariausios veislės – amerikiečių pitbulterjerai (25,7 %), mišrūnai (10,7 %), amerikiečių Stafordšyro terjerai (9,3 %), amerikiečių pitbulterjerų mišrūnai (8,7%), amerikiečių buldogai (7,3 %), amerikiečių Stafordšyro terjerų mišrūnai (5,7 %), belgų aviganiai malinua (4,7 %) ir Stafordšyro bulterjerai (3,7 %). 49,4% dalyvių – amerikiečių pitbulterjerai bei jų mišrūnai ir amerikiečių Stafordšyro terjerai bei jų mišrūnai.
APA svorio tempimo varžybose (Čekija, Belgija, Bulgarija) populiariausios šunų veislės (tirtos varžybos, vykusios iki 2018 m.) buvo buvo amerikiečių pitbulterjerai (45,6 %), mišrūnai (19,8 %), amerikiečių buldogai (15,5%), amerikiečių Stafordšyro terjerai (7,1 %), Stafordšyro bulterjerai (3,5 %). 52,7% dalyvių – amerikiečių pitbulterjerai bei jų mišrūnai ir amerikiečių Stafordšyro terjerai bei jų mišrūnai.
KAIP ŠUOŠTI ŠUNIUKĄ
Yra daugybė nuomonių dėl mokymo amžiaus – tačiau paprastai iki pirmųjų metų šunys nėra stipriai „spaudžiami“. Iš esmės varžybose rimtai dirbti pradeda vyresni šunys, ir tai susiję ne tik su fizine, bet ir protine jų branda.
Kai kurie savininkai mažylius pradeda mokinti jaunesnius kaip 6 – 8 savaičių amžiaus, pratindami juos prie petnešų, aplinkos ir darbo principų, kiti laukia, kol sueis bent 4 – 6 mėnesiai.
Dėl amžiaus taip aktyviai diskutuojama todėl, kad pirmuosius 12 gyvenimo mėnesių šuniukų kaulai dar lankstūs, sausgyslės tamprios, raumenys tik vystosi, o ir protelis dar nesubrendęs. Didžiausia rizika pažeisti sąnarius – iki 6 mėn. amžiaus. Stambesniems šunims reikia dar daugiau laiko, kol susiformuoja kaulai ir sąnariai.
Supažindinimo su pakinktais amžiaus, kaip galima suprasti, įvarius – jis daugiausia priklauso nuo trenerio požiūrio. Pradiniu laikotarpiu gyvūnas susipažįsta su „inventoriumi“ ir mokomas reaguoti į komandą. Tempti nieko nereikia – tiesiog pavaikštoma su petnešomis, mokoma ramiai išlaukti, kol jos bus uždėtos ir nuimtos. Jei svoris ir dedamas, tai lengvas. Jauno šuns ruošimas – ne fizinis, o psichologinis. Nepatartina šuniuko palikti vieno su pakinktais – jus gali juos graužti.
Kai šuo į komandą reaguoja džiugiai ir entuziastingai, galite uždėti truputėlį svorio. Geras laikas tam – prieš šėrimą. Atminkit: maistas ne masalas, jis – atlygis. Pirmasis svoris – ne per daug triukšmingas. Šuo – su pavadėliu. Tiesiog vedžiokit jį ir leiskit priprast prie tempimo. Nueikite 6 – 10 m, pagirkite. Niekad nepykite ant šuns. Be pavadėlio tempti mokoma 10 – 20 dienų, taip pat esant poreikiui tuo metu „įtvirtinama“ startinė pozicija.
Vėliau treniruojamasi 3 – 4 kartus savaitėje, tačiau vėl – tai „darbas su galva“, o ne fizinė veikla. Didelis svoris vis dar nenaudojamas.
KODĖL TEMPIAME NESKATINDAMI ŽAISLU
Atidžiai pažiūrėkite į šias nuotraukas. Vienose matote kažką tempiančius šunis. Kitose – šunys loja ir šokinėja. Kodėl taip yra?
Nepatyrę gyvūnų augintojai, taip pat neprofesionalūs treneriai, norėdami paskubinti įvykių eigą bei tikėdami, jog „motyvuoja“ šunį, treniruotėse mėgsta naudoti žaislus. Šuo tempia greitai, netgi lekia su vėjeliu, jis labai nori atlikti darbą – na, atrodo, jam smagu, viskas labai faina. Aha… kol bėgioji su viena padangėle po pievą. Tame nieko blogo kaip ir nėra – nors nėra ir nieko gero. Tai yra, „sveikatinimo“ efektas nėra toks didelis, kokio galbūt tikisi gyvūno šeimininkas, bet ir nevyksta nieko pavojingo.
Bėdos prasideda, kai šuniui užkraunami didesni svoriai. Praktiškai visi „baitinami“ šunys skuba, šokinėja, loja ir daužosi. Kuo didesnis „draivas“, tuo geriau – kai kuriais atvejais netgi specialiai imamasi gyvūną skatinti labiau norėti žaisliuko. Jei šuniui svorį išjudinti sunku, žiūrėk – vedlys staiga pakelia pelę į orą, siekdamas, kad šuo pašokęs daužtųsi ir taip pajudintų (viltis miršta paskutinė) vežimuką. Dar daugiau emocijų šiam groteskiškam vaizdeliui prideda tai, jog dažnas vedlys šaukia, staugia ir kriokia lyg senas briedis per rują. Tokie šunys neretai užima geras prizines vietas varžybose (nors toje pačioje kategorijoje atsidūrę „pro“ šunys juos nurungia), tačiau kokia kaina – jų užduotis ne nutempti svorį, o išjudinti jį iš taško A į tašką B. Tai neturi nieko bendro su Weight Pulling`u.
Svorio tempimas – saugus sportas, tačiau tam yra sąlyga – jis turi būti atliekamas tinkamai. Jei kalbame apie tempimą – šuo turi TEMPTI, o ne bėgti, šokinėti ir daužytis. Procesą sudaro daugybė smulkmenų – nuo kokybiško raciono, tinkamo ir neskubaus šuns paruošimo (kad prie didesnio krūvio prisitaikytų jo skeleto, raumenų, sąnarių, širdies ir kraujagyslių sistemos, būtų paruoštas ir „nesulaužytas“ protas) iki teisingai parinkto inventoriaus (ypatingai svarbu tinkamos petnešos, kurias iš tiesų nėra taip paprasta parinkti).
Įsidėmėkite – baito naudojimas NETURI nieko bendro su Weight Pulling`u. Tai – paprasčiausias svorio išjudinimas bet kokia kaina.
Weight Pulling – gan ramus sportas. „Baitintojai“ skleidžia itin daug garso ir šviesų. Pašaliniam stebėtojui, žiūrint į lojantį besidaužantį šunį ir riaumojantį šeimininką, tikrai nesusidaro geras įspūdis nei apie svorio tempimą, nei apie šunų jėgos sportą apskritai.
Tokie daužymaisi – pavojingi. Svorio tempimas turi sveikatai naudingą poveikį, jei jis atliekamas teisingai – t.y, tempiant svorį, o ne tikrinant, kiek atlaikys besiardančio šuns organizmas. „Baitinimas“ kelia pavojų šuns sveikatai. Negi tikrai manote, kad visi tie siaubingi judesiai su prie sunkaus vežimo ar 5 padangų pririštu šunimi yra naudingi ir sveikatingi? Galite sužaloti savo keturkojo draugo raumenis, sąnarius ir nervus.
Visada maloniau stebėti šunį, kuris nutempė mažesnį svorį ir užėmė žemesnę prizinę vietą, negu besiardantį „čempioną“. Smagiausia tai, kad noras tempti paprastai laimi prieš norą pasiekti žaisliuką – tai yra, visi tie daužymaisi ir ardymaisi dažniausiai sulaukia priešingo rezultato.
„Baitų“ sugadintą šunį, norint pereitį į padorų tempimą, sutaisyti sudėtinga. Daug protingiau – nebandyti jo sugadinti.
„Baitinamas“ šuo frustuoja. Iš tiesų jis nėra laimingas.
Žinoma, būtų kvaila kategoriškai teigti, kad visi „pro“ šunys dirba idealiai (yra ir keli „baito“ šunys, kurie gražiai nutempia svorį). Jie taip pat gali nervintis, bandyti šokinėti, loti ir daryti kitus nesmagius dalykus. Tačiau profesionalus „weightpulleris“ visada ieškos priežasties – jis sieks ne tik rezultato, tačiau ir gražaus, taisyklingo šuns darbo. Jam svarbu ne tik prizinė vieta, tačiau ir šuns gerovė. Šiuo atveju Weight Pulling yra tam tikras menas – treneris siekia gražaus darbo, aukštų prizinių vietų ir sveiko, laimingo šuns.
NEPALAUŽKITE ŠUNS
Atsiminkite, kad mokote šunį būti nesustabdomu, ir tokiu jis taps tik tada, jei pats taip galvos. Kad gyvūnas taip jaustųsi, kiekvieną užduotį jis turi atlikti sėkmingai, tad jūs turite pasakyti “stok” iki tada, kai tai padarys pats. Sprendimą sustoti priimate jūs, ne šuo. Apie kiekvieną jūsų augintinio bandymą sustoti turite galvoti taip, tarsi jis pasidavė, kas yra jūsų klaida, ir privalote stengtis to išvengti. Tai galioja visur – tiek treniruojantis ant bėgių, tiek dirbant su grandinėmis lauke. Tai tos pačios treniruotės.
Treniruočių metu nenutolkite nuo šuns, kadangi kai būnate arčiau, tai yra tam tikra parama, kurią jam suteikiate (dauguma pradedančiųjų galvoja, kad jiems nutolus nuo šuns, tas pasijus vienišas ir bet kokia kaina stengsis pavyti šeimininką). Jeigu tempimo metu nutolstate, tarsi paliekate augintinį tvarkytis savarankiškai. Aišku, lauke galite judėti šuns priešakyje, kad rodytumėt jam kelią, kol jis susipažins su maršrutu, tačiau nuolat treniruojantis tose pačiose vietose, vėliau jie patys žinos, kur reikia eiti.
Taip pat nebandykite „įvykdyti“ viso pusvalandžio trukmės tempimo vienu metu. Jūsų darbas – nuspėti, kas dedasi šuns galvoje jam dirbant. Ir jei matote, kad ištvermė krenta, pagirkite jį, leiskite atsikvėpti, o tada tęskite tempimą. Ištvermė anksčiau ar vėliau pagerės – geriau mokinkite šunį teisingai mastyti, suprasti, kad jis nesustabdomas. Jeigu jums sunku suprasti, kada geriau daryti pertrauką, padalinkite treniruotes į kelis 15 – 30 s tempimus (priklausomai nuo grandinės svorio) ir analizuokite šuns koncentraciją darbo metu. Per lengva – didinkite, per sunku – mažinkit (grandinės svorį ir/arba atstumą). Stenkitės pažinti savo šuns ribas ir niekada jų neperženkite. Geriau turėti pailsėjusį ir geros galvos šunį, negu pervargusį ir palaužtą.
Sėkmė šiame sporte galima tik su tvirtais nervais. Pamokų metu šuo turi išmokti nereaguoti į trikdžius, triukšmą, taip pat reikalingas paklusnumas, geras kontaktas su šeimininku. Šuo turi išmokti mėgti svorio tempimą. Efektyviausia, jei jis svorį tempia po komandos.
Šunį mokinti reikia apdovanojant pagyrimais ir dėmesiu. Pats tempimas, noras įtikti šeimininkui turi būti esminė varomoji jėga. Pripratintas už skanėstus ar žaislus tempti šuo nedirbs, kai jų nematys. Svarbiausias dalykas treniruojant šunį – jo motyvacija. Šunį skatinti reikia ne atlikus darbą, o viso darbo metu. Šeimininko įsakymas turi būti svarbesnis negu kiti šuns norai – kitaip jis dirbs neilgai.
Beje, treniruočių metu šuo turi +- žinoti, kada bus finišas. Kitu atveju „nežinomybė“ sukels didelį psichologinį stresą.
Svarbiausia – mokinkite šunį smagiai ir niekad neleiskite jam žinoti, kad jis gali pralaimėti. Tai yra, niekad nedėkite tokio svorio, kokio jis negalėtų patempti. Jei šuniui pernelyg sunku – tegul kas nors svorį pastumia. Dirbant lauke ar vienam, dažnai naudojama „cheat rope“, kuria gyvūnui galite padėti jei bus pernelyg sunku. Niekada nepraraskite savitvardos, su šunimi būkite kantrūs ir sąžiningi. Jei šuo visiškai nenori tempti svorio ir tas jam nepatinka, tiesiog užsimikite kita veikla.
Jei manote, kad šuo, keletą mėnesių kieme, garaže ar miškelyje patampęs svorį, tinka varžyboms – klystate. Prieš šimtus žmonių, šunų ir krūvą dirgiklių viskas eisis kitaip. Gera socializacija būtina – ypač jei šuo jaunas. Lankykitės parkuose, viešose vietose, pratinkit šunį prie įvairių paviršių, garsų.
KOKIUS SVORIUS ŠUNYS GALI TEMPTI
Varžybose šunys tempia roges, vagonus ant bėgių ar vežimėlį. Treniruočių metu dirbama ir su padangomis, grandinėmis ir t.t. Skiriasi ir paviršiai – gali būti natūralus (žolė, žemė), dirbtinis (kilimas). Tempimas niekad neatliekamas ant betono ar panašaus paviršiaus, nes tai žaloja šuns nagus ir pėdas.
Mes pirmenybę teikiame grandinėms. Dirbant vien su bėgiais ar karučiu, labiau lavinama technika, o ne šuns jėga. Norint lavinti jėgą, teks lįsti laukan. Grandinių pliusas tas, kad jų iš esmės neįmanoma „išmušinėti“ – jos moko šunį tempi tolygiai, vysto ne tik jėgą, bet ir ištvermę (tiek fizinę, tiek psichologinę). Jei nesate patyrę, pirmiems kartams galite rinktis vos 25 proc. šuns kūno masės – taip šuo supras, ką reikia daryti. Aišku, jėgos toks svoris nevystys – jis labiau skirtas ištvermei ir gyvūno pratinimui (su 25 proc. šuo gali eiti ilgai). Vėliau svorį galima pamažu didinti kol šuo dirbs su 75 proc. ar daugiau savo kūno masės.
„Darbinis“ grandinių svoris priklauso nuo daugybės veiksnių – jų ilgio, paviršiaus (didesnė ar mažesnė trintis), klimato (karšta vasaros diena ar vėsus rudens rytas) ir t.t. Dėl to treniruotės metu visada būtina stebėti, kaip jaučiasi šuo. Jei matot, kad jam tempti sunku – padarykit pertraukėlę, sustabdykit jį prieš tai, kai jis pats sustos. Vieni šunys porą km „pradirba“ be pertraukos, kitiems kas kelis šimtus metrų reikia sustoti atsikvėpti. Jei matote, kad gyvūnui per sunku, nukabinkit dalį svorio.
Rogės („dragas“) jėgos treniruotėse taip pat populiarios. Paprastai jų svorį gan lengva reguliuoti. Paskutinėje vietoje yra padangos (didžiausias jų minusas – sunku tinkamai parinkti svorį, kadangi vienos gali būti per mažai, o dvejų per daug).
Beje, šuns petnešas ir tempiamą svorį turi jungti 1,5 – 2 m ilgio virvė. Kitu atveju apatinė petnešų dalis pradeda šokinėti aukštyn žemyn dėl šuns judesių, tad krinta patiriamas pasipriešinimas (o mes juk pageidaujame, kad jis būtų pastovus), ir yra tikimybė, jog toks tvirtinimo kampas gali pakenkti šuns nugarai. Be to, nenaudojant ilgos virvės, petnešų patiriamos apkrovos pasiskirsto taip, kad šuo tempimo metu skatinamas kelti priekinę kūno dalį aukštyn.
PROGRAMA TURI BŪTI SUBALANSUOTA
Paprastai manoma, kad geriausia fizinė veikla šunims – išeiti pasivaikščioti. Nors ėjimas – tikrai puiki veikla, naudinga ne tik kūnui, bet ir sielai (kiek stimulų – kvapai, garsai, vaizdai, nauji paviršiai, skanūs patiekalai 😀 ), vien tik šuns vedžiojimas neatstos subalansuotos pratimų programos. Net jeigu treniruojate augintinį vienai ar daugiau sporto šakų ar užsiimate tokia aktyvia veikla kaip numesto kamuoliuko atnešimas, kelių detalių iki visiškos fizinės veiklos pilnatvės vis tiek šiek tiek pritrūks.
Subalansuota programa turi apimti penkis pratimų tipus:
Jėgos (anaerobinis darbas)
Širdies ir kvėpavimo (ištvermės, aerobinis darbas)
Propriocepcijos (kūno suvokimo)
Balanso
Lankstumo (apšilimas ir atsigavimas)
Šiuos pratimus lengva įtraukti į šuns gyvenimą, jie nereikalauja daugiau kaip pusvalandžio per savaitę. Pradėti galima nuo jėgos pratimų. Žmonėms tai tipiškai darbas su svarmenimis. Deja, su šunimis viskas kiek kitaip. Turime labai nedaug galimybių – arba Weight Pullingas, arba naudoti savą šuns kūno svorį. Kūną gyvūnas turi perkelti trumpais atstumais – greitinant, lėtinant, pasisukant ir t.t.
Pagrindiniai jėgos pratimų principai:
Pratimai turi būti skirti konkretiems raumenims ar jų grupėms (pvz., priekinės kojos, juosmuo, užpakalinės kojos, šlaunys ir t.t.);
Pratimų poveikis rekomenduojamas kuo mažesnis (palaikyti sveikai, liesai raumenų masei);
Pratimai turėtų būti atliekami taip, kad šuo veiktų perkrovos principu – raumenų ląstelės patirtų mikrotraumų, gytų, augtų bei stiprėtų.
Skirtingose sporto šakose ar darbuose reikalingi skirtingi jėgos pratimų tipai. Tik taip šunys galės saugiai ir efektyviai dalyvauti įvairiose sporto šakose, atlikti tam tikras užduotis ar žaisti įdomius žaidimus.
Atsiminkite, kad šuns jėga tiesiogiai susijusi su jo greičiu. Tad jei pageidaujate greičio bet kokiame sporte (Agility, Flyball, Treadmill race, Weight Pull Sprint…), teks padirbėti ir su jėga.
Šuniukai tikslinius, saugius jėgos pratimus gali pradėti nuo 6 mėnesių amžiaus. Aktyviems suaugusiems šunims traumų riziką jie sumažina 66 proc. Jėgos treniruotės gali pagerinti ir ilgaamžiškumą. Daug vyresnio amžiaus keturkojų kasmet numarinami, nes nebegali lipti laiptais, išlaikyti pusiausvyros ant slidžių grindų ar atsistoti iš gulimos padėties. Stiprios kojos ir juosmuo suteikti geresnę gyvenimo kokybę dar keliems mėnesiams ar net ilgiau.
Į programą įtraukite individualiems poreikiams skirtus pratimus. Pvz., jei šuo turi silpną juosmenį, reikės pratimų, skirtų šiai sričiai. Tačiau tam reikia reguliariai ir objektyviai vertinti šunį, kurti ir koreguoti pratimų programas.
ŠUNŲ JĖGOS SPORTO VARŽYBOS LIETUVOJE
Lietuvoje šunų jėgos sporto varžybas organizuoja VšĮ „Stiprūs šunys“. Įstaiga yra patvirtinusi taisykles, kurios tobulinamos nuo 2015 m., ir aprašo ne tik konkrečių rungčių eigą, tačiau ir tai, kokio elgesio pageidaujama iš dalyvių. SDS varžybose rūpinamasi tiek šunų, tiek vedlių saugumu, siekiama, kad nebūtų nesportiško elgesio apraiškų ir piktnaudžiavimo gyvūnais atvejų.
Siekiant užtikrinti dalyvių ir žiūrovų saugumą, šunys vedami tik pririšti trumpu pavadžiu, o žmonėms agresyviems gyvūnams varžybose dalyvauti draudžiama. Nepilnamečiai vedliai privalo būti su lydinčiu asmeniu arba turėti vieno iš tėvų leidimą. Kilus įtarimui, kad nepilnametis šuns nesuvaldys, jam draudžiama dalyvauti renginyje. Vedliai nepriklausomai nuo jų amžiaus varžybų metu negali būti apsvaigę nuo alkoholio ar psichotropinių medžiagų.
Taisyklėse pabrėžiama, kad šuo turi būti nuolat kontroliuojamas ir nebūti pavojingas kitiems šunims ar žmonėms. Vedlys gali būti paprašytas palikti teritoriją už bet kokį nusižengimą tempimo zonoje ar už jos ribų. Tai grubus, trikdantis, nesportinis elgesys, taip pat trukdymas kitam šuniui tempti ar teisėjui.
Varžybose būtina gerbti šunį – už fizinę bausmę gyvūnui gresia diskvalifikacija. Kitų dalyvių negerbiantis ar nesilaikantis taisyklių asmuo taip pat gali būti diskvalifikuotas.
Siekiant išvengti žalos sveikatai, SDS gali dalyvauti šunys nuo 12 mėnesių amžiaus, tačiau teisėjo leidimu kai kuriais atvejais gali varžytis šunys nuo 9 mėn. amžiaus – tačiau ne dėl prizinių vietų.
Varžybų dalyviai turi būti geros fizinės formos ir sveikatos atsižvelgiant į konkretų kūno tipą (tai vertina budintis veterinaras bei teisėjas). Šuo laikomas per liesu, jeigu matomi aiškiai išsikišę klubikauliai, iššokęs stuburas ar įdubusi galva. Lengvas klubų kyšojimas leidžiamas. Gyvūnui, kuris atrodo ligotas ar neparuoštas rungčiai, dalyvauti neleidžiama. Veterinaras registracijos metu taip pat patikrina šuns skiepų knygelę (ar nepasibaigusi vakcina nuo pasiutligės), ar kalės nerujoja, nėra vaikingos, neturi šuniukų.
Remiantis įstatymais, Lietuvoje SDS varžybose negali dalyvauti šunys kirptomis ausimis ar uodegomis, jeigu jie gimę Lietuvoje po 2013 metų sausio 1 dienos. Šis draudimas netaikomas šunims, kurie yra gimę valstybėje arba į renginį atvežti iš valstybės, kurioje leidžiama arba gyvūno gimimo metu buvo leidžiama trumpinti ausis ir/ar uodegą, taip pat šunims, kuriems šios korekcinės operacijos buvo atliktos dėl su sveikata susijusių priežasčių ir gyvūno laikytojas turi tai įrodančius dokumentus. Kai kuriuose šalyse (pvz., Čekija, Vokietija) šunų jėgos sporto varžybose draudžiama dalyvauti visiems šunims kirptomis ausimis ar uodegomis, net jeigu operacijos buvo atliktos legaliai.
Varžybose draudžiama naudoti nelegalias medžiagas, kuriomis galima bandyti gerinti šuns našumą. Draudžiamoms medžiagoms priklauso stimuliantai, raminantys vaistai, analgetikai, nuotaikos gerintojai, anaboliniai steroidai, kortikosteroidai, antiuždegiminiai ir antiartritiniai vaistai ir t.t.
