KUO NAUDINGAS WEIGHT PULLING`AS
Tai – ne tik puiki fizinė iškrova šuniui. Jei sugalvosite dalyvauti varžybose, turėsite puikų pasiteisinimą kelionėms. Sutiksite įdomių žmonių. Jei laimėsite – namus papuoš taurės, o galbūt netgi parsivešite prizų. Galų gale svorių tempimas veikia ir šunų psichinę gerovę. Tačiau nuo pat šio sporto atsiradimo būta nemažai prieštaravimų. Kai kurie žmonės mano, kad šunys verčiami tempti, kad ši veikla – kankinimas ir gyvūno žalojimas. Iš tiesų kovojama su bet kokiomis piktnaudžiavimo užuomazgomis šiame sporte. Be to, šunys nedaro to, ko nenori.
Weight Pulling`as naudingas kūnui
Svorių tempimas – ne tik atskira sporto šaka. Jis dažnai pasitelkiamas kaip treniruočių komplekso dalis, kondicionuojant kitomis veiklomis užsiimančius šunis ar tiesiog gerinant jų fizinę būklę. Geros formos šunys bet kokioje veikloje patiria mažiau traumų, o jei susižeidžia – sužalojimai būna lengvesni.
Weight Pulling`as garsėja kaip puikus viso kūno pratimas, ypač stiprinantis klubus, užpakalines kojas ir pečius. Jis ne tik skatina raumenų vystymąsi, tačiau ir didina kaulų tankį, stiprina raiščius bei sausgysles, širdies bei kraujagyslių sistemą. Nuolat su svoriais dirbantiems šunims susiformuoja gražus raumenų reljefas, dėl to ši veikla itin tinka toms veislėms, kurių atstovams pageidautina turėti gerai išvystytus raumenis.
Svorio tempimas gali būti naudingas šunims su tam tikromis struktūrinėmis problemomis. Pvz., keturkojams, kenčiantiems nuo užpakalinių galūnių ligų, gali būti skiriamas lengvas, palaikomasis terapijai skirtas svoris, kuris nesukelia rimtų apkrovų, tačiau padeda palaikyti raumenų masę.
Psichologinė nauda
Viena pagrindinių Weight Pulling`o naudų, apie kurias turbūt nedaug kas pagalvoja – pagerėjęs augintinio elgesys. Pasak APDA (American Pulling Dogs Association), šį užsiėmimą galima pasitelkti sprendžiant daugybę šunų elgesio problemų.
Daugybė žmonių nesugeba savo šunims suteikti pakankamai fizinės veiklos. Gyvenimas mieste, balansavimas tarp darbo ir šeimos – ne visada augintiniui pavyksta skirti tiek dėmesio, kiek reikėtų. Iš prigimties energingas šuo, negaunantis pakankamai pratimų, turės energijos perteklių, kuris gali pasireikšti nepageidaujamu elgesiu. Tai gali būti daiktų graužimas, agresija, obsesinis kompulsinis elgesys (uodegos vaikymasis, savęs žalojimas), baimės, lojimas ir t.t. Net modifikuojant šuns elgesį progresas bus minimalus, jei ta perteklinė energija nebus išeikvota. Svorio tempimas – vienas iš būdų suteikti šuniui fizinį krūvį su minimaliomis laiko ir pinigų sąnaudomis. Šis užsiėmimas reikalauja mažiau įrangos ir intensyvumo negu tokios veiklos kaip Agility, daiktų atnešimas ar lenktynės ir gali būti taikomas ištisus metus – kitaip negu plaukimas. Palaikomajam darbui pakanka, kad šuo svorį temptų maždaug 2 – 3 kartus savaitę po 20 min. Daugumai žmonių tai – labai paprasta užduotis.
Svorio tempimo treniruotės kuria tarpusavio pasitikėjimą ir gerina santykius, reikalauja dėmesio ir susitelkimo. Jos itin naudingos bailiems, sunkiai susitvardantiems, reaktyviems šunims. Užduoties paprastumas skatina keturkojį nurimti, sutelkti dėmesį, galvoti ir elgtis nuosekliai. Tai nesukelia tokio adrenalino pliūpsnio kaip energingi pratimai. Kai kurie šunų elgesio problemas sprendžiantys treneriai šią veiklą taiko kaip problemų sprendimo komplekso sudedamąją dalį ir džiaugiasi pastebimu poveikiu. Pastebėta ir tai, kad svorio tempimas padeda šunims susikoncentruoti kitose veiklose – nuo pėdsekystės iki paklusnumo.
Verta atsiminti ir tai, kad sportuojantys šunys būna geresnės nuotaikos, lengviau įveikia stresines situacijas. Fizinio krūvio metu išskiriami „laimės hormonai“ endorfinai, veikiantys gyvūno savijautą. Galų gale visi žino taisyklę, kad pavargęs šuo – geras šuo.
Ar Weight Pulling`as – žiaurus sportas?
Svorio tempimas dažnai atrodo šiurkštokas – ypač stebint ilgai besitęsiančias varžybas, kai šunys grumiasi su dideliais svoriais. Žiūrėdami vaizdo medžiagą iš tokių renginių, daugybė žmonių pradeda nerimauti, kad tai labai žiauru ir nehumaniška – pasipila aršūs komentarai ir perspėjimai, kad šunys ne tam skirti. Dažniausiai žmonės bijo to, ko nesupranta – ir to išraiška paprastai būna pyktis.
Išties verta priminti, kad šunys įvairius svorius – nuo rogių ledynuose iki pieno vežimėlių – tampė daugybę metų. Kai kuriais atvejais toje veikloje išties būdavo žiaurumo apraiškų, tačiau Weight Pulling – saugus, taikus ir draugiškas sportas, oficialiai palaikomas ir kai kurių didžiųjų kinologinių organizacijų. Šiuo metu egzistuoja daugybė svorio tempimo klubų tiek JAV, tiek Europoje, o varžybų lygis kasmet tik gerėja.
Nors svorio tempime viskas atrodo paremta vien fizine jėga ir raumenimis, čia itin svarbu psichikos lavinimas ir “širdis”. Daugumai Weight Pulling`u užsiimančių šunų svorius tempti patinka. Paprastai jie mokomi nuo mažens, tad tokia veikla jiems įprasta ir nekelia streso. Tinkamai pradėjus treniruotes ir svorius keliant tolygiai, su užduotimi keturkojai susidoroja ramiai.
Varžybų dalyviai turi būti itin geros fizinės formos bei pasiruošę psichologiškai – vadinasi, su jais šeimininkai užsiiminėja daugiau negu tik „papullinimas“ pievoj porą kartų savaitėje. Jei varžybų metu pastebimos bet kokios prievartos ar netinkamo elgesio su šunimi apraiškos, dalyvis diskvalifikuojamas.
Ar svorio tempimas gali pakenkti?
Rizika susižeisti egzistuoja darant bet ką. Ji išlieka net išėjus pasivaikščioti – o gal šuo užlips ant šukės. Paleistas pabėgioti jis gali išsinarinti koją. Dažnai šunys susižaloja tokių užsiėmimų kaip nekaltas savaitgalinis kamuoliuko mėtymas metu. Iš esmės didžiausia traumų rizika išlieka vadinamiesiems „savaitgalio kariams“ – ramiai gyvenantiems šunims, kurie aktyviai juda tik porą dienų savaitėje, tad jų organizmai nėra prisitaikę atlaikyti tokio streso.
Tempiant svorį, ypač jei šuo ruoštas tinkamai – net jei pradėjo būdamas jauno amžiaus – apkrovos būna tolygios. Čia nėra šuolių, staigių posūkių ar nelygių paviršių. Tiesiog šuo ramiai tam tikrą atstumą tempia svorį. Nors dauguma rekomendacijų nuo Weigh Pulling`o, kaip ir daugybės kitų aktyvių veiklų, rekomenduoja susilaikyti bent iki šuniui sueis 1 – 2 metai, išties toks ramus iškrovimo būdas saugesnis negu energinga veikla – ypač jei šuo temperamentingas, pasižymi stipriais grobio draivais ir nuo mažens šeimininkas su juo lauke aktyviai dūksta. Weight Pulling`o treniruotės metu lengva treniruoti tempą, svorius ir atstumą.
Treniruočių ir varžybų metu reikia stengtis kuo labiau sumažinti traumų riziką. Sužalojimų priežastys gali būti labai įvairios, dažnai jos priklauso nuo konkrečios sporto rūšies. Kadangi traumų rizika ŠJS nebuvo analizuota tyrimuose, galima nebent palyginti kai kurių panašių sportų rungtis. Pvz., tam tikri šunų vikrumo varžybų elementai gali turėti panašumų su šuolio į tolį ar lipimo į kalnelį rungtimis, ilgų distancijų kinkinių šunų lenktynės – su svorio tempimo rungtimi, o kurtų lenktynės – su bėgimo bėgtakyje rungtimi, tačiau tiek treniruočių, tiek varžybų metu šunų judamojo aparato patiriamas stresas, apkrovos, rungčių aukščiai, ilgiai ar veiklos trukmė rungtyje skiriasi. Turint omenyje, kad svorio tempimo sporte nėra staigių posūkių, kliūčių ar bėgimo, jį galima traktuoti kaip saugią veiklą. Dėl sužalojimų prevencijos bet kokia veikla užsiimantiems sportiniams šunims į treniruočių programą rekomenduojama įtraukti apšilimo ir atsigavimo pratimus.
Lyginant jėgos sportą su ilgų distancijų kinkinių šunimis, panašumų bus nedaug, tačiau vykstant kelių valandų trukmės ST rungčiai ar šuniui dalyvaujant keliose rungtyse 2 – 3 dienų trukmės varžybose, galima manyti, kad keturkojai atletai gali susidurti su kai kuriomis panašiomis problemomis. Ilgų distancijų kinkinių dalyviai patiria psichofizinę apkrovą, nepakankamai miega/ilsisi, sunaudoja daugiau energijos negu gauna su maistu, jiems būdinga diarėja, kurios pagrindinės priežastys sunkiai suprantamos (manoma, kad tai ilgalaikių fizinių pratimų poveikis virškinimo traktui). Manyčiau, kad jėgos sporte tai taip pat gali būti susiję su jauduliu, stresu ar pasikeitusiu racionu. Nesunkios traumos ir nedidelės infekcijos dažnos, šie šunys retai patiria gyvybei pavojingus sužalojimus ar infekcijas.
Tam tikrų jėgos sporto panašumų galima rasti su lenktyniniais šunimis. Sprinto greihaundai paprastai kenčia nuo užpakalinių galūnių traumų – lūžių ir dislokacijų, taip pat dėl grakščiojo ir tempiamojo plačiosios fascijos raumenų patempimų/plyšimų. Kitos problemos – širdies sustojimas, traukuliai, kolapsas prieš bėgimą ar po jo, nugaros paralyžius, uodegos sužalojimai, kraujuojantys pirštai, akių sužalojimai, durtinės žaizdos, kaklo lūžiai. Dažniausiai traumos ištinka šunims atsimušus vienas į kitą, nugriuvus ar atsitrenkus į apsaugines sieneles. Vertinant greihaundų patiriamas traumas, pastebima, kad sprinto šunys visada bėga ta pačia kryptimi (prieš laikrodžio rodyklę) apvaliu arba ovaliu taku, dėl ko jiems būdingi pasikartojančio streso sukelti lūžiai. Traumų rizika priklauso nuo paviršiaus – augalinis laikomas saugesniu. Kadangi greihaundų raumenys dideli, jų jungtys su kaulais bei sausgyslėmis palyginti trumpos, kas gali lemti sausgyslių ir raiščių sužalojimus. Aplinkos temperatūra, šuns svoris, bėgimų skaičius susižalojimams didelės įtakos neturi. Svarbiausi rizikos veiksniai – greitis, tako ilgis ir jo suprojektavimas. Kai kuriose šalyse tarp ŠJS dalyvių populiarios lenktynės, tačiau dažniausiai šunys bėga saugioje, kontroliuojamose aplinkoje – rungtyje statomas vienas, ir juda arba bėgimo takelyje, arba tiesia trajektorija su prikabintu svoriu, kuris sulėtina šunį ir neleidžia jam išvystyti didelio greičio.
Statistiniai duomenys apie tai, kiek vikrumo varžybose dalyvaujančių šunų patiria traumas, skiriasi. Tikėtina, kad susižaloja 32 proc. atletų, trečdalis iš jų – sporto metu, iš jų daugiau kaip pusė – varžybose. Vikrumo varžybose dalyvaujančius šunis veikiantys rizikos veiksniai – sąlytis su įranga, patirtis, mityba ir papildai, treniruotės, apšilimo technika, dalyvavimas kituose sportuose, veislė, lytis ir amžius. Dažniausios vikrumo varžybų šunų traumos – patempimai, įplyšimai, sumušimai, įpjovimai, paprastai pečių ir dubens galūnių, kai kuriais duomenimis ir nugaros srityse. Rečiau sužalojami klubai, kelių sąnariai, riešai ir pirštai. Pečių ir nugaros sužalojimai paprastai įvyksta artimo kontakto metu įveikiant tokias kliūtis kaip kalnelis (jis vadinamas įvairiai – „trikampis“, „piramidė“, „A frame“), barjeras ir buomas. Pagrindinės nekontaktinių traumų priežastys – paslydimas, pertreniravimas, intensyvios intervalinės treniruotės, raumenų pusiausvyros nebuvimas, per trumpos pertraukos poilsiui, nuovargis, blogas lankstumas, apšilimo trūkumas.
Vikrumo varžybų dalyviams tenka susidurti su ilgais (1,5 m) ir aukštais (per 0,65 m) šuoliais bei įveikti iki 1,67 m aukščio kalnelius. Šokinėjimas šunims laikomas ypač sunkia veikla. Pasikartojantys šuoliai didina skeleto ir raumenų sistemos patiriamą stresą, kelia smulkių traumų, kurios su laiku gali tapti rimtesnės, riziką. Šuoliuojant ar judant įprastai, priekinei kūno daliai tenka 43 – 60 proc. šuns svorio, o šokinėjant šios apkrovos dar padidėja. Nusileidžiant po aukšto greito šuolio, priekinėms šuns galūnėms tenka 4,5 didesnės už kūno svorį apkrovos. Šunų vikrumo varžybų dalyvių priekinių galūnių patiriamas poveikis yra apie 45 N/kg, o bėgant – 25 N/kg. Jie visada nusileidžia ant tos pačios galūnės. Tiriant, kokio didumo jėgas šunys patiria šuolių metu priklausomai nuo aukščio, nustatyta, kad įveikiant 63 cm aukščio kliūtį, priekinės galūnės nusileidimo metu patiria 986.9 ± 221.5 N jėgą, įveikiant 79 cm -1175.0 ±227.4 N, o 94 cm – 1366.1± 268.5 N (44).
Dar viena jėgos sportui šiek tiek gimininga sporto šaka – rungtys su kamuoliuku. Šio sporto esmė – keturios kliūtys pastatomos tiesia linija, kurios gale – dėžė su kamuoliuku. Šuo įveikia kliūtis, paliečia dėžę, pačiumpa kamuoliuką ir jį parneša vėl įveikdamas visas kliūtis. Daug pavojaus sukelia energingas šokimas ant dėžės. Įsibėgėjęs šuo trenkia į ją priekinėmis kojomis, tad padidėja stresas šiai sričiai. Dėžutę šuo spaudžia visada ta pačia kryptimi – pirmauja arba dešinė, arba kairė. Streso sukelti sužalojimai santykinai nedideli, paplitę riešo ir čiurnų srityje, paprastai šlubavimas pastebimas priekinės kojos ir peties srityse. Rizikos faktoriai – nuspaudžiamos dėžės tipas, bėgimo paviršius, pasikartojančios treniruotės, apšilimo trūkumas, didesnis šuns svoris. 24 kg svorio keturkojui artrito tikimybė 1,5 karto didesnė negu sveriančiam iki 14 kg. Kryžminių raiščių plyšimai dažnesni tarp 18 – 20 kg svorio šunų. Priekinės kojos šlubumas dažniausiai pastebėtas tarp 18 – 20 kg svorio šunų, jie nuo to kenčia 3,7 karto dažniau negu 14 kg svorio sportininkai.
Svorį tempiančių šunų traumų statistikos nėra, tačiau varžybose šunys paprastai dalyvauja iki senatvės (dauguma klubų dalyvauti draudžia tik vyresniems kaip 10 metų amžiaus šunims). Dauguma vyresnių šunų „ant takelio“ nebelipa dėl sumažėjusios ištvermės, o ne dėl galimų sužalojimų. International Weight Pull Association (IWPA), varžybas rengianti nuo 1984 metų, teigia, kad jų istorijoje niekada nebuvo šuns susižalojimo atvejo.
Galima drąsiai teigti, kad Weight Pulling – visiškai saugus sportas, tačiau, žinoma, vis viena reikia imtis tam tikrų atsargumo priemonių. Pirmiausia – naudoti tik specialias tam skirtas petnešas, kurių dydis parenkamas individualiai. Sportuoti tik ant tinkamo reljefo (tai yra, vengti asfalto ir rinktis žolytę). Svorius ir nueinamą atstumą kelti palaipsniui. Nerekomenduojama naudoti tokių skatinimo priemonių kaip žaisliukai, nuo kurių šunys pašėlsta ir nustoja galvoti. Treniruotės metu būtina stebėti keturkojo būklę, ypač šiltuoju metų laiku – kad jis neperkaistų. Tarp treniruočių šuniui būtina pailsėti ir atgauti jėgas. Taip pat nepamiršti tinkamos girdymo strategijos bei kokybiško ėdalo.
